Savižudybė

O as nieko nekaltinu.

Tik sakau, kad galvoti tik apie save yra kvaila...

O as niekada net minciu neturejau savizudybei,ir kazkaip matastau jau save zudyti pats paskutinis budas,bet ir tai problemu juk neispresi o jas paliksi kazkam kitam pvz,tevams,draugams,zmonai,vaikams.
Net nezinau kokios problemos ar koks nusivilimas turetumane pastumeti taip padaryti-nebent didele depresija,,,

nesenai susiduriau su savizudybe..nusizude mano draugas..
buvo sunku patiketi, kad jaunas zmogutis 23metuku galejo tai padaryti ir didziausia paslaptimi liko tai, del ko jis tai padare..
zinote susimasciau, kad zmones kurie sugeba taip gerai slepti savo problemas yra labai stiprys, taciau nepasidalije savo rupesciais paluzta ir padaro klaida (nusizudo)..manau kad silpnumo akimira jie tampa stiprus, nes sugeba pries save pakelti ranka:(..

Kai ne per seniausiai nusižudė pažįstamas, tai aš sau pagalvojau, kaip ant žemės turi būti sunku, kad išdrįstum išeit ten, iš kur negrįžtama... Tuo labiau kad ir amžius ne paaugliškas buvo - 37 metai...

Aš kartais pagalvoju, ar tikrai viskas pasibaigia po mirties? juk numiršta tik kūnas su savo ląstelėm. O jei protas, jausmai, siela ir toliau lieka? jei tas košmaras ir toliau sėkmingai tęsiasi?

Iš kur žinai, kad negrįžtama? Netiki reinkarnacija?



Tas pats košmaras tęstis negali, nes juk dabartinis gyvenimas pasibaigia. Gali tiesiog prasidėti naujas košmaras

Aš čia su šypsenėlėm, tačiau pati esu bandžiusi žudytis. Tiesiog tuo momentu negalvoji nei apie pasekmes, nei apie artimuosius - tuo metu buvo taip sunku, kad norėjosi tik kuo greičiau pabėgti iš šio pasaulio, atrodė, kad nieko negali būti baisiau esamos situacijos gyvenime.
Išgelbėjo, bet nežinau, ar esu dėkinga...

Man keistas daugelio čia pasisakiusių požiūris. Aš sutinku, kad tie, kas užgriuvus sunkumams pasitraukia iš gyvenimo, yra silpnesni už tuos, kas ryžtasi vistiek gyventi. Jei gali nugalėti mirties baimę, tikriausiai nugalėtum ir bėdas po truputį, bet tai jau būtų ne vienkartinė kova, o ilgas karas. Taip, savižudžiai ta prasme -silpni žmonės. Bet kodėl reikia juos smerkti už silpnumą? Juk būtent visuomenės panieka silpnumui dažnai ir priveda iki savižudybių nepakantumas nevykėliams, prislėgtiems, neturintiems tiek valios didina savižudybių kiekį.

mane nuo vaikystės lydi mintys apie savižudybę. Galbūt tai genuose. O pastaruoju metu užgriuvus bėdoms -kasdieną. Žinau, kaip tą padaryčiau, kada, kur. Bet greičiausiai nepadarysiu, nes mane nuo savižudybės stabdo trys dalykai:
1) baimė, kad reinkarnacija egzistuoja, ir atgimsiu dar vienam apgailėtinam gyvenimui, kur vėl viskas kartosis. Vienas parapsichologas sakė, kad šiame gyvenime taip jaučiuosi būtent todėl, kad praeitą baigiau savižudybe.
2) gaila mamos, ką jai tektų išgyventi. Ji silpna, todėl jos gaila. Kiti artimieji susitvarkytų.
3) baimė, kad gali nepavykti, mane atgaivins, ir tada teks susidurti su tokiu požiūriu, kaip daugelio jūsų, kažkam aiškintis, klausytis priekaištų ir kaltinimų.

Jei galėčiau būti tikra, kad po mirties nebėra nieko -būtinai nusižudyčiau. Jei galėčiau pasirinkti negyventi, ir nesulaukti už tai bausmės, 2) ir 3) punktai jau nesustabdytų. Kas, kad galbūt vėliau būtum laimingesnė? O jeigu ne? O jeigu ir taip? na ir kas? Na, paverks artimieji, paliūdės, bet susitaikys, ir gyvens toliau. Jei žūčiau avarijoj būtų tas pats. Na, pyks draugai, artimieji, kad taip pasielgiau, bet man jau bus px. Nesu motina, neprivalau jaustis atsakinga už kitų suaugusiųjų jausmus, saugoti jų nuo skausmo. Manęs juk jie irgi neapsaugo... Neatsiklausė manęs, ar noriu gimti, tai kodėl privalau gyventi, nors ir nepatinka?
Manau tik motinos praranda teisę žudytis. Ir tėvai žinoma.
jei depresuoji -kreipkis pagalbos? O jeigu neturi tam galimybių? Pvz. aš šiuo metu negaliu sau leisti daugiau nei nusipirkti būtiniausių maisto produktų, tad turėčiau tokiu atveju prašyt tėvų pagalbos. Bet jie nuolat pabrėžia, kad depresija -ne liga, o tik didelis susireikšminimas, egoizmas, silpnavališkumas, išpindėjimas ir panašiai. Kaip manot, malonu būtų, žinant tokį požiūrį, ateiti ir sakyt "man reikia pagalbos, nes galbūt man depresija"? na, tarkim nepasijuoktų, tarkim surastų ir apmokėtų "mazgapravą". Kas kartą tektų matyti tėvų "užuojautą", nusivylimą tavim, priekaištą, kad negali išsipasakot jiems, o svetimam žmogui gali... mama pasipasakotų seseriai, broliui, seneliui, kelioms draugėms, ir po truputį visų akyse liktum mažas apgailėtinas žmogutis nesusitvarkantis su emocijom. Gal būt taip ir yra, greičiausiai, bet maloniau, kai to nieks nežino.
Kartais patenki į tokį ratą, kur nematai galimybių ištrūkti. Jei labai stengtumeisi -rastum. Bet tiesiog esi silpnas. Silpnas, nes nualino aplinkybės, ar iš prigimties silpnas, ar dėl to, kad tavo siela serga. Bet esmė tokia, kad esi per silpnas pats ištrūkti iš to rato, ir jei niekas neištiesia rankos, pasirenki tą išeiti, kuri tau pagal pečius.
Žmogus, kuris žudosi ne tam, kad atkreiptų dėmesį, neis ir neskelbs visiems, kad tuoj tuoj žudysiuosi, laikykit mane penkiese. Tas, kuris prarado viltį, norą gyventi, pasitrauktų tyliai. Ir tokiu atveju priežastis būtų 50% jo, ir 50% aplinkinių egoizmas
čia mano nuomonė, ji gali nesutapti su jūsiške, bet man px

Sutinku su tavo nuomone. O dėl vaistų kainų... na, man viskas apsieina apie 70 Lt (Antidepresantai, mintis "šviesinantys" vaistai ir raminamieji). Manau, verta kreiptis pagalbos. Mano artimieji irgi nesupranta ir apskritai niekad apie tai nekalbam, bet man dzin, ką jie ten galvoja. Tiesiog man yra buvę tokių baisių "priepuolių", kad atrodė tiesiog grėbsiu virtuvinį peilį... Dažnai kamuoja gyvenimo beprasmybės jausmas. Tiksliau nekamuoja, o nuolat lydi. Nežinau, ar pavyks iš šito išbristi, kartais atrodo, kad tai jau visam gyvenimui... Na, o kai kurie sako, kad menininkai ir nebūna sveiki

Melisa Rudeniop kiek matau tai turi dukrelę? tai man tada kyla klausimas, kaip mergaitei gyvent toliau, kai jos motina nusižudo? vaikai visada linkę kaltinti save, kaip manai, smagu tau bus ją stebti "iš ten", kai ji vakarais verks, šauks tave... galų gale irgi puls "įdeprsiją", taps narkomane, nes "taip lengviau", o galiausiai pati nusižudys, negavus dozės gražus vaizdinys
nesuasmeninu, kalbu apie visus, tokių minčių ir veiksmų besiimančius, kurie turi vaikų...
nieko neteisiu, bet mano nuomonė, kad žudosi egoistai, pxuistai ir su nesveika psichika...
kaip be būtų, žmonėms, kurie turi užsiemimą, yra veiklus (o ne drybso ant sofkės ir tik ir galvoja, kokie jie vargšai, kaip jiems blogai, kaip jų niekas nemyli ir pan...) neturi laiko pagalvot koks pasaulis yra žiaurus ir kaip jiems blogai...
čia grynai mano numonė, niekam jos neperšu, bet visiems depresuojantiems ir apie savižudybę galvojantiems siūlyčiau susirasti sau kokia nors veiklą...

sutinku tik su mintim, kad motina neturi teisės žudytis, nes nuo tos minutės, kai nutaria gimdyt, ji jau gyvena ne vien sau.
kad žudosi su nesveika psichika ko gero tiesa, bet nesveikas= ligonis. Kad pxuistai -nebūtinai. Dažnai kaip tik tam pasiryžta labai jautrūs žmonės, kurie viską per giliai ima į širdį. Tikrų pxuistų norėdamas nedavesi iki savižudybės, nes jie nieko neima į galvą. Ir tikrai nebūtinai savižudžiai -egoistai.
O dėl depresuojančių žmonių, kad jie tik guli ant sofos ir nieko neveikia tik gilinasi į savo būsenas, tai čia gal filmų prisižiūrėjus toks įspūdis susidaro. Labai dažnai tokie žmonės dirba nei kiek nemažiau už kitus, o neretai ir daugiau. Aš pvz. stengiuosi dirbti tiek, kad man visai neliktų laisvo laiko, miegu geriausiu atveju po 6 valandas, nes tik labai pavargus galiu užmigti. Tu, būdama tokia neegoistiška, ir sveikos psichikos, ilgai nepatemptum tokių krūvių tačiau vien darbas juk nepadaro gyvenimo šviesaus ir spalvoto, tos mintys lydi visur.

nesu šiltnamio gėlelė ir juodo darbo tikrai mačiusi ir iš tų laikų galiu pasakyt, gyvenimas nušvinta vien išsimiegojus, nes nemiga irgi lb per nervus kerta
svarbiausia kuo mažiau būti aplinkoje, kuri sukelia tokias mintis- eit į mišką, išvažiuot nors trumpam kur nors į užmiestį, pasivaikščiot parke, susitikt su sena drauge (ir jokiais būdais nesakyti, kad blogai jautiesi) kas rytą atsikėlus pasakyti "aš stipri, aš galiu, nėra taip blogai, viskas įmanoma"... skamba iki juoko bonaliai, bet tikrai padeda

Dažnai kamuoja gyvenimo beprasmybės jausmas.

O niekada nebandete kito zmogaus gyvenimui suteikti prasme na kad ir maza maza vilti ar tikejima TIKIU IR NORIU TIKETI, kad ta dievo dovana gyvenimu jus galite pasidalinti su kitais
O kalbant apskritai situo klausimu tai niekada nevertinau gyvenimo, kol nepajutau kad esu mirtinga butybe. Ir nuo tos dienos as labai noriu gyventi, ir priimu gyvenima kaip didziule dovana. Jus turbut taip pat su manim sutiksite, kad daug yra pasaulyje zmoniu, kurie viska padarytu, kad sulauktu rytojaus, bet deja..........