Savižudybė

o man pikta kad taip mąstoma. mano kaimynė jaučiasi turinti teisę mane barti kad mamos kapo kassavaitę nenušluoju - gi po pat liepa , sakau man svarbiau tėčiui kas savaitę kažką į šaldiklį įdėti.

Aš irgi taip manau, kaimynė iš viso jokių teisių neturi ir pasakyt tau ką tokiu klausimu, kiekvienas sprendžia ir elgiasi kaip jam teisingiau atrodo

ne kaimynėje esmė o visuomenės mąstyme.

Aš manau, kad ir kaimynėje nes juk ji yra visuomenės dalis, jeigu pasikeis vienas žmogus jau vis šis tas bus, bent kiek į priekį pasistumėta

O as apie savizudybe nesu pagalvojus ir tikiuosi niekada to nebus,man pikta ant tu zmoniu kurie taip yra pasilgia,as pazystu zmogu kurio jau nera jis pasikore,bet tai cia iseitis?Paliko du mazamecius vaikus,zmona nedirbancia,nezinau bet yra kitokiu iseiciu isspresti problemas.

ir as bandziau kazkada ta nesamone padaryt. kvailiausia, net nezinau del ko. turejau tada mylima vaikina, sekesi mokslai ir pan. bet buvo toks draugas, vaikystes, kuris pastoviai sukdavosi salia. aplinkiniai aiskindavo man, kad jis mane isimylejes, o tas apsimesdavo tiesiog draugu, labai geru draugu. ir buvo vyresnis. karta po aplinkiniu zmoniu atakos del jo isimylejimu paklausiau jo tiesiai sviesiai - ar tu mane isimylejes, tas atsake - nu baik tu, is kur istraukei, mes tik draugai. tas "tik draugai" tesesi tol. kol susiradau jau mineta vaikina, kuri isimylejau. vat tada mano draugelis telefonu sugebejo tokiu dalyku prisneket, kad as net nepajauciau kaip prisirijau vaistu. tiesiog isgeriau visus savo mociutes vaistus... ji sake, kad ateinu ir sakau - mociute, as isgeriau vaistu. toji sako - kokiu vaistu, ar swergi? o as - as isgeriau visus. atsiguliau ir emiau kliedet, kad esu miske. iskviete greitaje, bande girdyt vandeni ir valyt skrandi - nepadejo, nualpau, nors dar pati bliudo ieskojau. reaniimacijoj isgulejau beveik savaite. be samones. gydytojai nezadejo, kad isgyvensiu...tas buvo seniai, tada vos 18 metu man buvo. kvaila. ejo visi draugai ir artimieji ir klause - kodel? o as net nezinojau ka pasakyt...

kiek zmoniu tiek nuomoniu,bet niekas niekada nepaaiskins kodel visgi zmones atima sau gyvybe,vienam pasiryzti tokiam zingsniui reikia tragedijos,kitam uztenka kad kas tiesiog iskaudintu,nemanau kad tai iseitis nors pati buna apie toki zingsni pagalvoju... bet svarbiausia nesigilint,tada tas blogas mintis pakeicia geros ir sviesios

Manau savižudybę skatina noras sužinoti, ar kam apskritai rūpėjei. Magu žinot, kas nubrauks ašarą - vadinas gailės ir ilgėsis. O gal tai noras susireikšminti... nežinau. Būna ir man tokių minčių, bet niekad nepasivarau peilio. vadinasi, kažkas stapdo. ir duok dieve to visiem

Žiauru.
neįsivaizduoju kaip galima pasiryžti savižudybei. matyt turėtų visai blogai but: nebūti jokios išeities, draugų ar artimųjų galinčių padėti...
Žmonės kurie žudosi yra egoistai, kurie galvoja TIK apie save.
O kada mirti, kai pats renkiesi, manau yra labai žiauru Tave mylinčių žmonių atžvilgiu...

Pamąstyk prieš ką kaltindama, ok? Kai nenori gyevnt, nenori nieko nei girdėt nei mąstyt

Nenorėjau čia užeiti, bet...
Realiai su savižudybe neteko susidurti iki praeitų metų kol tą padarė mano tėvas. Apgalvojau visas čia išsakytas nuomones ir galiu pasakyti tiek:
* apie savižudybę jis kalbėdavo jau kelis metus, kas kart kai pasimatydavom (o tai būdavo kartą metuose nes aš ne Lt gyvenu). Vasaros pradžioj buvo eilinės šnekos apie kilpą ant kaklo (aišku aš sakiau kad nekalbėtų nesamonių ir kad kabintusi į gyvenimą, kad viskas įmanoma kai žmogus nori ir t.t.) vasaros pabaigoj jis tai padarė.
* Priežastys manau kelios - alkoholis, finansinės problemos, skyrybos su mano mama, šeimyninio gyvenimo neturėjimas. Gal norėjo mus visus įskaudinti o ypač mamą, nes pasistengė tai atlikt namuose ir kad jį rastų būtent mama, o gal atvirkščiai - galvojo, kad be jo visiems bus lengviau, skirybų nebereiks, turto dalintis irgi, viskas liks mamai, bus ramu be jo (jis pas mus smurtaujantis buvo), kad anūkams tokio senelio nereikia (nors mano sūnus su juo labai susidraugavo tą vasarą), čia sunku nuspėti nes jokio raštelio neparašė.
* Ar jis buvo depresijoj? manau buvo ir labai gilioj, ji vadinama - alkoholio priklausomybės depresija.
* Ar jis man pasirodė stiprus žmogus taip pasielgdamas? - NE Manau, kad silpnas žmogus (tiek fiziškai tiek psichiškai) nepajėgia atsistoti ir taip nusprendžia viską palikti, man jų gaila nes jie praradę menkiausią viltį kad "po tamsos ateis šviesa", jie atsisako galimybės jiems padėti, gal tai ir išdidumas " Man blogai, bet padėt neprašysiu, geriau išeisiu" nžn
Pats savižudybės faktas man yra visiškas absurdas. Vien tik dėl šito fakto aš prie savo tėvo karsto priėjau tik po raminamųjų dozės...kažkoks klaikumas buvo apėmęs...
Kai žmogus sirgo ir mirė, ar avarija, ar širdies smūgis viskas suprantama - tai to žmogaus laikas išeit, su tuo galima susitaikyti...bet kai žiūri į gulintį žmogų kuris išėjo savo noru kažkaip galvoje sukasi milijonas minčių ir neatsakytų klausimų ir kas baisiausia kad nori nenori į tave kabinasi kaltės jausmas "kažko nepadarei, nepasakei, permažai to ano " ir t.t. O tai manau nesąžininga artimųjų atžvilgiu Nutraukti savo gyvybę yra to žmogaus kuris tai daro sprendimas tai jis kažko nepadarė, nepaprašė, nepalaukė ir t.t. tai jis nusprendė išeit...niekas jo "neišvarė"
Papildyta:
P.S paskutinių sakinių netaikau vaikams ir paaugliams (su kuriais sužaidžia emocijos ir hormonai)

paauglystes metais bandziau tai padaryt kelis kartus (prisigerdama tableciu). ir dabar retkarciais apie tai pagalvoju, bet tada sakau sau 'palauk, baigsi mokslus, pradesi dirbtii ir viskas bus gerai'. zodziu, ismokau su savim tvarkytis. neteisinu taip pasielgusiu, bet ir tas aplinkiniu poziuris 'negalvojo apie seima, paliko zmona / tevus/ etc.' irgi stebina. manau jog bandantys zudytis tenori trupucio demesio sau, o aplinkiniu spaudimas galvoti apie kitus tik paskatina sprendima