Savižudybė

Nusprendes nusižudyti žmogus,turėtu būti didelėje depresijoje,didžiulės skolos kurios smaugia iki kaulų smegenų,nenusisekęs gyvenimas,žinia apie sunkia ligą ir daug kitų dalykų.
O paaugliai kodėl žudosi tai čia sunku atsakyti ,gal truko tėvų meilės,gal neturėjo kam išsipasakoti,pasiguosti,labai jautrus nesėkmėms,nelaimingoms meilėms
Bet jei jie pakele ranką prieš save,juk kiek drąsos reikia turėti
Na čia tik mano nuomonė.

Deja, kad ir kaip butu gaila, ne visi zmones yra stiprus, ne visi gali pakelti uzklupusius sunkumus.
Savizudybe nera akimirkos sprendimas. Tai ilgas procesas... Susidedantis ir is daugybes smulkmenu ir iš sunkesniu isgyvenimu... Dauguma mastanciu apie savizudybe tikrai duoda signalus nes iesko pagalbos (pats zmogus "ikrites" i depresija neretai iskreiptai ir per stipriai suvokia savo problemas bet tikrai nori kad jam padetu), tik ne visada aplinikiniai juos supranta ir laiku suteikia pagalba ar parama
Pries pora dienu nusizude vienas pazystamas Fainas, linksmas, jaunas vaikinas... Deja po ta kauke slepesi kitokios mintys ir isgyvenimai...

Tai ir gyvenu, nes turiu vaiką. Ir dirbu. Iš kur ta nuomonė, kad "ant sofkės gulima ir mąstoma, kaip man blogai"?
Išvis, nematau prasmės diskutuoti su tais, kurie nepatyrę tų minčių ir skausmo, kurio neįmanoma pakelti, tos beprasmybės ir tuštumos jausmo savo viduje.
Papildyta:


Užjaučiu.
Žmonės tikrai daug ką slepia po kauke. Turiu omeny tuos, kurie iš tikrųjų serga depresija. Aš irgi nešioju kaukę. Visi mane pažįsta kaip linksmą, savimi pasitikinčią, bet deja deja, toli tokia nesu.

sveikutes,

tema labai jautri ir diskutuojate nepatyrusios, bet bandziusios...

As suprantu. nes pati sirgau depresija - masciau, bet nebandziau uzteko tos atsakomybes, akd yra artimuju, kuriems tai butu buves didelis skausmas.
Ir patyriau tai pati - nusizude mano mama. ir dabar as atsiduriau toje puseje - artimieji. Kurie pagedes ir pamirs. Ar tikrai? Ne. Nepamirs. As negaliu amirsti, negaliu susitaikyti. Ir zinai? as negaliu sau atleisti, nes neapsaugojau jos nuo nos pacios.
Neatsiklause Taves, nes suteike gyvybe Tau tevai. Zinau sunku, bet skausmas irgi labai sunkus butu jiems, jei tai padarytum. Jie kaltins save, smerks, bijos visa gyvenima. Nekalbu apie kitus artimus zmones. Nezinau ar man pavyks susitaikyti su tokiu skausmu kuris tikrai nepakeliamas... Bet tikrai zinok, nors zinau, kad dabar bet kokie zodziai nedaryk taip yra beprasmiai, bet tavo skausmas bus daug mazesnis uz artimuju skausma. net jei jie neparodo pakankamai demesio, tai nesumazina ju atsakomybes ir jausmu stiprumo.
Rasau nes pati viska patyriau ir is vienos ir is kitos puses, tas ir baisiausia... Bet dabar zinau, kaip svarbu saugoti ir save ir artimuosius.
Man dabar labai sunku, todel jei mano postas nepaiks neikreipkite demesio, aciu

bet kelias is vidines tamsos tikrai yra, reikia tiesiog pasistengti pamatyti prasme vaikuose, drauguose, toje pacioje saules sviesoje ... visur yra prasme gyventi, visas musu gyvenimas - tai didelis isbandyma sir kartu dovana, nes visi dalykai, kurie mums nutinka yra ir geri ir blogi, tai gyvenimo lygsvara, net jeiu kazokie dalykai atrodo vien blogi nera taip - mes tiesiog neizvelgiame ji gerio.

Nesenai mano namo laiptinėje nusižudė kažkoks vyras. Dabar taip nejauku man namie net baisu. Nežinau, gal sakysit , kad aš nesveika, bet tas jausmas mane kankina.
Nežinau ar į temą čia parašiau, bet norėjau kam nors pasakyti . Gal pradings įtampa

Man tavo pasisakymas gana keistas... Tikriausiai nesi išgyvenusi tokios būsenos, kad viduje būna taip sunku, kad norisi kaukti, bijai savo jausmų ir minčių. Gyvenime nematai šviesos ir išeities. Viskas atrodo beprasmiška. Kartais būna taip sunku, kad net atrodo fiziškai skauda. Diena bandai save nuteikti linksmai, šypsotis aplinkiniams, Kartais net pati patiki, kad tau viskas gerai. O tada tas tuštumo jausmas vistiek pasiveja. Sakai reikia gerai išsimiegoti? O jei net sapnuose būna taip bloga, kad vakare bijai užmigti. Atsikeli ryte ir lauki vakaro, o vakare atsigulus meldiesi, kad tik greičiau ateitų rytas. Taip ir bėga tos dienos be džiaugsmo, be prasmės, be vilties. Ir tiesiog egzistuoji... Viską darai tik todėl, kad taip reikia, iš tavęs to tikimasi. Ir dar tas aplinkinių nusistatymas, kad visa tai tik išsidirbinėjimas iš neturėjimo ką veikti. Bet kiek daug žmonių yra be galo užsiėmusių, kurie turi darbus, po jų visokių užsiėmimų ir šeimas. Tokie nesėdi išsidrėbę ant sofos ir savęs nesigaili. Bet net ir turint kuo užsiimti nuo visų tų jausmų pabėgi tik trumpam, o paskui jie vis vien pasiveja ir būna tik dar stipresni. Kartais tokie stiprūs, kad bijoma pasilikti vienai, bijoma, kad sau gali kažką pasidaryti

Šiandien ryte man į galvą atėjo mintis, kad depresija yra sielos liga. Siela ja suserga, kai neranda ramybės ar savęs. Ir va ką radau:http://gyvenimas.delfi.lt/career/article.php?id=22538841 gal kam padės Ši straipsnį išsisaugojau ir kai tik pasijausiu blogai jį perskaitysiu.... Gal padės.

Siek tiek apie savizudybes:
SAVIŽUDYBES RIZIKOS FAKTORIAI IR KITI REIKŠMINGI VEIKSNIAI, KURIE GALI ĮTAKOTI SAVIŽUDYBĘ:
1. Psichikos ligos (iki 60% - depresijos).
2. Alkoholizmas.
3. Narkomanija.
4. Ankstesni bandymai žudytis.
5. Chroniškas stresas, netektys ir kiti neigiami emociniai faktoriai, neviltis.
6. Ilga hospitalizacija, izoliacija (pvz., įkalinimo įstaigose).
7. Vienatvė, socialinių ryšių stoka.
8. Palaikymo (artimųjų, visuomenės) stoka.
9. Šeimos ar asmeninė istorija, kurioje buvo bandymai žudytis.
10. Socialinės problemos - bedarbystė, gyvenimas žemoje ekonominėje klasėje.
11. Biologiniai faktoriai: galimi serotonino metabolizmo sutrikimai.
12. Teigiama nuostata į savižudybes, pozityvus santykis į altruistines savižudybes.
13. Asmenybinės žmogaus savybės:
- dominuoja mąstymo ir išgyvenimų principas „arba-arba". Tokio mąstymo modelio pavyzdys: „arba tai kas man svarbu yra, arba, jei nėra - be to gyventi neįmanoma;
- savižudybei linkusio asmens mąstymas, jausmai, veiksmai, dažnai būna suvaržyti, nelankstūs ir todėl - riboti. Toks žmogus nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti;
- pasyvumas;
- kai dabartinė nesėkmė, sunkus išgyvenimas aktualizuoja visus praeityje išgyventus neigiamus faktus, jausmus ir tokiu būdu, neatsiejant ankstesnių išgyvenimų nuo dabartinių, pastarieji tampa sunkiai pakeliami.

Turėjome labai įdomų kursą psichologijos ir netgi man buvo nauja, kad savižudybės skirtomos į tipus.
1. Tikrosios savižudybės
• Motyvacija mirčiai aukšta, bet dažnai nekonkreti - neaptinkama konkretesnė priežasčių grandinė, kuri sąlygotų tokią aukštą motyvaciją mirti. Šią būseną neretai lydi tokie žodžiai kaip:

nesinori gyventi, gyvenimas neturi prasmės, noriu mirti". Noras atimti sau gyvybę išreiškiamas pakankamai aiškiai ir atvirai.

Nusižudyti norima bėgant nuo nepakeliamai sunkių išgyvenimų, slegiant nepakeliamam psichikos skausmui (sielvartaujant dėl labai artimo žmogaus netekties, sergant nepagydomomis
ligomis ar pan.).
Kai žmogus pasirenka savižudybę kaip būdą savo socialiniam protestui išreikšti, gindamas savo įsitikinimus ar pan. Tai vadinamosios „altruistinės savižudybės" (susideginimai ar kiti susinaikinimo būdai).
2. Tariamosios savižudybės (parasuicidai)

Nėra aukštos, sąmoningos motyvacijos atimti sau gyvybę. Santykis į gyvenimą labai ambivalentiškas, bet dominuoja potraukis gyventi. Todėl pagrindiniu savižudybės akto tikslu tampa ne mirtis, o elgsena, kuri sudarytų mirties galimybę. Tai suicidinė elgsena, kai mirtis, kaip galutinis rezultatas, nėra laukiama, bet kaip rizikos faktorius egzistuoja. Tokios suicidinės elgsenos priežastimis tampa:

troškimas atkreipti į save dėmesį, kai kitaip nepavyksta išreikšti savo sunkumų. Tai - pagalbos šauksmas;
agresija, nukreipta prieš asmenį, su kuriuo konfliktuojama (tėvai, sutuoktinis, bendraamžiai);
• kerštas;

pyktis ir noras sukelti kaltės jausmą asmeniui, sukėlusiam sunkius išgyvenimus;
protestas prieš kitų priespaudą ar elgesį;
noras pasiekti geidžiamą tikslą;
bejėgiškumo jausmas.
3. Demonstratyviosios savižudybės:

Šiuose mėginimuose nusižudyti nesiekiama labai pakenkti sau, nėra noro mirti. Mirties galimybė netgi kelia baimę. Todėl suicidinis bandymas atliekamas demonstratyviai, norint parodyti savo emocijas, padaryti įspūdį rūpimam asmeniui, sulaukti užuojautos ir gailesčio. Tačiau suicidinė rizika taip pat išlieka - dėl atsitiktinių, nenumatytų galimybių sąlygoti mirtį.


Jeigu idomu, veliau galesiu parasyti, kaip elgtis ir kaip nesielgti su žmogumi išgyvenančiu suicidinę krizę.

KAIP ELGTIS SU ŽMOGUMI, IŠGYVENANČIU SUICIDINĘ KRIZĘ:

1.Jei įtariate, kad žmogus išgyvena suicidinę krizę, paklauskite 3dalių klausimo:
•Aš pastebėjau: išvardinti požymius, kuriuos pastebėjote (įtarimai);
•Išreikšti susirūpinimą;
•Tiesiai paklausti: ar tu galvoji apie savižudybę? (greitas ne i reiškia ne. Pauzė, pamąstymas – ketinimai yra);

2.Ar turi savižudybės planą? (greitas ne ir reiškia ne);
3.Kalbėtis apie planą, prašyti papasakoti apie jį, ramiai klausyti;
4.Aktyviai klausyti sudarant galimybę išreikšti jausmus dabar ir čia;
5.Išreikšti viltį, akcentuoti kad ši būsena yra tik šiuo metu ir ji praeis, kad aš ketinu tau padėti;
6.Pergalvoti, kokios institucijos, specialistai, artimieji, kurie galėtų padėti žmogui, išgyvenančiam suicidinę krizę.

KAIP NESIELGTI SU ŽMOGUMI, IŠGYVENANČIU SUICIDINĘ KRIZĘ:

1.Neišsigąsk ir neparodyk, kad esi šokiruotas, kad ir ką tau kitas žmogus sakytų;
2.Nesistengti pralinksminti, nukreipti dėmesio;
3.Nesumenkink žmogaus skausmo;
4.Nenaudok emocinio šantažo (pagalvok apie savo mamą, kaip ji jausis);
5.Nesileisk į filosofinius debatus (gyvenimas turi prasmę ir pan);
6.Niekuomet nežadėk laikyti paslaptyje to žmogaus minčių apie savižudybę

Pradėjau skaityti puikią knygą, kurią rekomenduoju visiems tėveliams perskaityti
Labai tinka šiai temai.
Autorius: James, John W., Friedman, Russell, Matthews, Leslie Landon
"Kai sielvartauja vaikai"
Aprašymas

Maždaug prieš 25-erius metus nusižudė vienas pažįstamas žmogus. Gailėjau, sakiau, kad jam labai turėjo būti sunku. O jo klasiokė mano draugė atsakė į tai maždaug taip: kaip jis drįso užkrauti šitokią moralinę naštą savo žmonai ir 2 vaikams. Nesupratau tada... Galvojau, kad ji - tiesiog beširdė, rūpinasi tik gyvaisiais, kuriems tarsi nieko ir neatsitiko. O dabar suprantu... Negalime pamiršti, kad esame amžinai vieni su kitais susieti įvairiausiais ryšiais, net tuomet, kai tarsi ir nejaučiame ypatingos meilės ir atsakomybės savo artimiesiems, net tada neturime jokios teisės užversti ant jų pečių šitokio poelgio šešėlio.
Ar neteko pažinti savo vaiką palaidojusios motinos? Ar neteko būti šalia vos tramdomo skausmo? Bet tik šalia... Jei tai padarytume (aš apie savižudybę kalbu) - bet kurio mūsų motinai tektų būti nuolatiniame skausme.

Būsiu atvira - manau, kad savižudybė yra pats savanaudiškiausias poelgis, koks tik gali būti. Artimiesiems savižudžiai palieka didžiulį skausmą ir nežinią - juk visa tai nutinka netikėtai, o svarbiausia, žinojimas, kad tau artimas žmogus pats pakėlė prieš save ranką, slefia dar labiau. Mano giliu įsitikinimu, žudosi tik atsakomybės bijantys žmonės, žmonės, nenorintys priimti šiandienos ir žengti į priekį. Kad ir kaip būtų sunku, reikia pagalvoti ir apie kitus, apie tai, kaip sugriausi ir jų gyvenimą.
Neseniai nusižudė mano tetos kaimynė. Paliko du vaikus, paauglius. o taip padarė tik todėl, kad neteko darbo. Tada viskas jai išouolė iš rankų ir nei vaiko juokas jos nedžiugindavo. Silpnadvasystė ir tiek. Gal ir žiauriai nuskambėjo, bet tokia jau mano nuomonė