Savižudybė - nebūtinai egoizmas. Turiu draugę. Ji jau seniai serga depresija, bet tai sužinojo prieš kokius 5 metus. Pati dar būdama paauglė prašė tėvų vesti ją pas psichologus, sakė, kad jai reikia pagalbos, o jie nekreipė dėmesio. Nelaikė to rimtu dalyku. Kai gydytojai pasakė, kad reikalingas gydymas psichiatrinėje, jai jau buvo virš 20 metų. Mama apsipylė ašarom.
Ir kam? Apraudoti savo abejingumą? Ašaros čia negelbėja. Dabar aš kartu su ja gyvenu vienam bute. Matau, kaip ji kankinasi. Kartais iš lovos net nesikelia, visada blogai jaučiasi ir t..t.. Nevalgo, tik vaistai vaistai. Viskam. Net tam, kad užmigų. Tai yra baisu. O pradžia - vaikystėje.
Visi ligos pradėjo ieškoti po bandymo nusižudyti, bet tada juk jau pervėlu. Kalbėjausi su ja apie viską. Pati sakė, kad kai bandė žudytis, apie nieką negalvojo, nes norėjo numirti.
Tokie dalykai kaip savižudybė nėra spontaniški. Jie planuojami, planai brandinami ilgai.
Linkiu visiems turintiems vaikų nuo jų nenusisukti. Nėvienas niekam nelinkėtume tokio gyvenimo. Todėl būkime dėmesingi ir nenumokim ranka į pagalbos šaukimąsi ar užslėptus ženklus, kad žmogui sunku.
Nemanau, kad lengva išeiti iš gyvenimo. Tam tikriausiai reikia didelio sukrėtimo. Kuo toliau, tuo daugiau Lietuvoje žudosi žmonių. Statistika - tragiška. Lietuva pirmauja Europos sąjungoje.
Negalvokit apie savižudybę kaip apie paprastą dalyką. Nemanau, kad tas berniukas nusižudė dėl loterijos. Čia - gyvenimas. Ten - svajonė.
Papildyta:
QUOTE(Orphan @ 2010 01 01, 23:47)
Paankstina tai, kas ir taip neisvengema.
Bet tikrai ne su ta mintimi...