QUOTE(Medinis @ 2009 12 31, 15:00)
Dėdė gražiai rašė, vaizdžiai. Bet jei mes esame atsakingi už kažką, mes turime turėti galimybę įtakoti juos. Jūs atsakinga už savo vaikus. Bet iki tam tikros ribos, tol, kol turite galimybę daryti jiems įtaką. Ar jaučiate tokią pat atsakomybę ir už savo vyrą? Už tėvus? Už draugus?
Atsakomybė yra gerai, jei ją galima išpildyti. Štai aš atsakingas už žmoną. Ar tai reiškia, kad ji turi daryti tai, ką aš manau esant reikalinga?
Visame tame susimaišo kai kurie žodžiai (vertimų minusas ir lietuvių kalbos archaiškumas neleidžia išreikšti elgsenos taip sklandžiai): atsakomybė ne UŽ, o PRIEŠ. Jūs tūrite jausti atsakomybę dėl savo veiksmų prieš savo artimuosius, nes jūsų veiksmai įtakoja (tiesiogiai/netiesiogiai) ir jų gyvenimą, jų veiksmus.
Aš jaučiu atsakomybę (mano elgsenos atveju) prieš savo vyrą, prieš savo vaikus, prieš tėvus.
Tai reiškia, kad ji turi galvoti, ką ji daro ir kaip jos veiksmai įtakos jūsų savijautą, jūsų elgseną po tam tikro įvykusio veiksmo. Idealiausiu atveju, darant vieną žingsnį reikia suvokti, koks to veiksmo bus atoveiksmis ateity.
Papildyta:
QUOTE(Medinis @ 2009 12 31, 15:09)
O kodėl tai nenormalu?
Tiesą pasakius, aš manau, kad žmonės turi kažko bijoti gyvenime. Bent jau dauguma. Kitaip jie nemoka gyventi.
Todėl, kad:
1. Smurtas yra silpnumo išraiška.
2. Agresija ir smurtas iššaukia smurtą (atvirą arba užslėptą).
Baimė yra sveikintina, nes šis jausmas suteikia galimybę prieš kažką darant susimąstyti ar tikrai verta žengti sekantį žingsnį (tam tikrais atvejais, kai yra nepamatuojamai bandoma rizikuoti). Tačiau, kai baimė perrauga į poreikį pabėgti nuo astakomybės - tai jau silpnumas.
Galų gale, jei yra problemos ir jos nesisprendžia - pakeiskite požiūrį į problemas, pažvelkite kitu kampu, nesiimkite spręsti dabar ir čia. Duotas laikas dažnai pasiūlo sprendimus iš beviltiškų situacijų. Gyvenimas yra vienas, antro šanso niekas nesuteiks.