QUOTE(Gotiša @ 2013 02 01, 20:12)
tėtis užgerdavo, paskui susirgo ir mirė. pėdsaką paliko. mama nesąmoningai mane saugojo nuo vaikinų, ko pasekoje jaučiuosi per daug varžoma su jais bendraujant. apie šeimą iki šiol nenoriu nei pagalvoti.
baigiau mokslus, įsidarbinau, darbas buvo tai, kas mane kabino. atrodė čia galiu pasireikšti, mėgau tobulėti, saviraišką.
nuo vaikystės buvau kažkas pan. į lyderę. bet jautrumas visada ėmė viršų - be proto pergyvendavau dėl mokslų, po to dėl darbo, beveik nuolat dėl ko nors jaučiu kaltę.
tie vaizdai, kai tėtis gulėjo skausmuose ligos patale mane persmelkė. praėjo ketveri metai, bet nerimas nepraėjo. ir gedulas nepraėjo. po kiek laiko po mirties gyvenimas mano viduje vis sunkėjo. gyventi nenoriu visiškai, niekas nedžiugina. geriu antidepresantus, tačiau man ne geriau... tik kokia nesėkmė, palaužia mane lyg iš naujo taip, kad vos turiu jėgų pakilti iš lovos. darbe pridariau didelių klaidų, ko niekad nebūdavo.
sunku nupasakoti nuosekliai. aš nežinau kas atsitiko. neberandu jėgų. bet apie mamą mąstau. kitiems žmonėms rūpesčio pridaryti taip pat nenoriu. niekada nebandžiau žudytis. bet mintys apie tai ir apie tai...
Na pas Jus matosi irgi sunkoka situacija. Ir suprasti gali tik tokios pacios kaip mes.
Sunku kai savi zmones skaudina, padaro ryskius pedsakus, man toks jausmas kad per mane kelis kartus prauze uraganas. Tevas gerentis, paskui pirmoji meile labai dideli randa paliko, nes irgi baisiai gere, tik skirtingai nei mano tevas buvo labai agresyvus.
Jums gerai, kad Jus dar radote savyje jegu pabaigti mokslus.
Jei atvirai man atrodo Jums turetu padeti ne antidepresantai, bet artimas sielai zmogus.
Labai tikiuosi ir meldziuosi uz Jus, kad rastumete savyje jegu ir silpnumo akimirkomis negalvotumete apie isejima is sio pasaulio. Jei nepaslaptis kiek Jums metu?