Knygos knygos knygos...

*Moveto knyga apie šunį ir man labai patiko. Skaičiau tik vienąkart, nes buvo bibliotekinė, bet prieš kokias porą savaičių pagalvojau, kad norėčiau nusipirkti ir perskaityti dar kartą ("Rote" jau daug metų ji už kelis litus parduodama). Ne vienam žmogui esu pasakojusi istorijas iš šios knygos (kad ir apie šuns sugebėjimą vaikščioti tvoromis arba kaip važiuojant mašina jam uždėdavo akinius, kad vėjas dulkių nepripustų- net ir dabar rašant juokas ima ).
"Kojos galvą vedžioja" buvo viena skaitomiausių mano vaikystės/paauglystės knygų. Labai smagus kūrinėlis. Dažniausiai ją skaitydavau šaltuoju metų laiku, kai pasiilgdavau vasaros ir savo kaimo, kuriame vasaras leisdavau. Malonu sužinoti, kad dar kažkam ji labai patinka.
**O "Kristaus legendos" man didelio įspūdžio nepaliko. Tiksliau, visai jokio įspūdžio. Perskaičiau ir pamiršau.

Neseniai baigiau Philipo Rotho "Portnojaus skundą". Tai ketvirta mano skaityta šio rašytojo knyga, bet nė viena ankstesnė nebuvo tokia juokinga. Pirmus penkiasdešimt puslapių nuolat garsiai juokiausi, paskui jau mažiau, bet bendras įspūdis apie autoriaus humoro jausmą išliko labai teigiamas. Svarbiausia, kad knygoje pasakojami dalykai ir nutikimai visai nėra juokingi, bet šypseną nuolat kelia tai, kaip jie aprašomi. Pagrindinis herojus- žydų šeimoje augęs vyras, neurotiškas ir gana nesimpatiškas (švelniai tariant), pilnas iš vaikystės išlikusių baimių, bet tuo pačiu labai protingas ir norintis daryti gera, tik tą norą nuolat nustelbia nepasotinamas sekso troškimas. Ir ne bet kokio, o būtinai su ne žydėmis. Žodžiu, tai prieštaravimų kupinas žmogus, kuris bando atsekti viso to priežastis ir mano, kad "blogio šaknys" slypi vaikystėje, jo netinkamame auklėjime ir neteisinguose tėvų poelgiuose. Ar jis teisus, spręsti skaitytojams. Gal kam užklius didelis dėmesys seksui, gal ką įžeis veikėjo nuomonė apie moteris ar jo paties atstumianti asmenybė. Man svarbiausia buvo tai, kad skaitoma knyga buvo protinga, juokinga ir labai įžvalgi.
P.S. Jei kas manot, kad "Amerikietiškame pyrage" "sekso" scena su pyragu buvo kažkas naujo ir originalaus, paskaitykit šią knygą ir įsitikinsit, kas apie tai prabilo pirmiau.

katilina, po tavo atsiliepimo griebsiu Pylipuką skaityt

Maloniai prašom, tik labai tikiuosi, kad tau jo humoras nepasirodys įžeidus. Ar dar blogiau, išvis jo nerasi.
Beje, Dori, mačiau, kad varai per Konan- Doilio raštus. Man būtų labai įdomu tavo įspūdžius paskaityti, ypač kai nuo kažkelinto tomo baigiasi Holmso istorijos ir prasideda kitokie kūriniai.

Pamiršau anksčiau paminėti, kad pradėjau dar vieną Waters knygą "Naktinis budėjimas". Nors daugumai labiau patiko "Svetimkūnis", aš labai tikiuosi, kad man šitoji pataisys reikalą, nes kol kas iš dviejų skaitytų Waters knygų viena labai patiko, kita- neypatingai.

O aš pagaliau suradau laiko Andželos pelenų užbaigimui. Įdomus rašymo stilius, pati istorija labai liūdna, bet kažkodėl taip ir neįtraukė ji manęs, kaip norėtųsi. Tad bent artimiausiu metu kitų dalių tikrai nežadu ieškoti.

Na, ir pradėjau ,,Tuštybės mugę". Dar labai nedaug teperskaičiau (~70psl) ir labai tikėtina, kad vėl kokius du mėnesius skaitysiu. Šiaip pradžia tai įdomi..
Tiesa, buvau mačiusi filmą su Witherspoon, bet siužeto neatgaminu visiškai net trailer'į pažiūrėjusi, pamenu tik kad nepaliko įspūdžio. Tai gal ir gerai, dar įdomiau bus knygą skaityti

Na, su humoro jausmu atrodo neturiu problemų Man kaip tik patinka toks netradicinis ar juodas humoras, tai kažkaip tikiuosi, kad nenuvils.

Dabar pradėjau "Garsiausi pasaulio nusikaltimai ir nusikaltėliai", bet skaitau bele pabaigčiau, būčiau žinojusi, būčiau nepirkusi Tai greit užbaigiu ir pradedu "Lazario moterys" arba "Portnojaus sapną", nes noriu abiejų

Taip, užbaigiau Doilio raštus, 4 tomą. Neskaitau jų, o klausausi audio variantą. Skaičiau tik "Baskervilių šuo". Patinka visai, smagios istorijos, bet kuo toliau, tuo labiau pradeda pabosti tas pats šablonas visoms jo istorijoms. Pakeistos tik detalės ir situacijos. Bet džiaugiuosi, kad sužinojau nemažai apie patį autorių, kaip jam sekėsi kurti visą tą epopėją apie Holmsą. Nežinojau, kad Holmsas buvo narkomanas Na bent jau man atrodo, kad kokso uostymas, kad ir tais laikais, nėra sveikatos sumetimais Bet jeigu nepatiktų, nebūčiau pradėjusi ir antro tomo, o turiu 8 ir žadu visus perklausyti.

Esu pradėjusi Obuolio leidyklos išleista Doilio knygą, kur visos Holmso istorijos sukištos į vieną tomą. Virš 900 psl knyga. Sunkumas neišpasakytas, o jau kaip nepatogu skaityti... Bet Ką norėjau pasakyti, pradėjau šią knygą su tokiu užsidegimu, bet vos iki pusės prisiritau, jau nusibodo. Aš neesu klasikinio detektyvo mylėtoja, man kiek per nuobodu. Bet kaip sakoma gėda būt neskaičius tokių kūrinių, tad manau anksčiau ar vėliau kaip nors užbaigsiu.

O vakar pabaigiau skaityti Michael Ondaatje "Kačių stalas". Tai berniuko kelionė iš Šri lankos į Angliją. Tai nėra autobiografinis romanas, nors pats autorius emigravo iš Šri Lankos į Angliją, o vėliau į Kanadą. Man labai patinka jo rašymo stilius, dėstymas. Bet vis tik is kūrinys labai nusileidžia jo "Anglui ligoniui", nes pastarasis mane labai sužavėjo.

O dabar Undinės Radzevičiūtės "Žuvys ir drakonai". Labai patinka. Vietomis net garsiai juokiuosi. Tiesiog gera leisti laiką su tokiomis knygomis.

mb pasiūliau įsigyti audio knygų ir mašinoj klausytis. labai nustebo, sako, kas čia taip dar, kodėl reikės vis tiek iš bibliotekos pasiimti ir pabandyti mašinoj pasiklausyti.

Aš klausausi seno leidimo, kur visos istorijos per 8 tomus yra. Plius audio knyga nesveria Aš irgi pradėjau dėl to, kad gėda nesusipažinti su tokia klasika, o ir skaitovo balsas man patinka.
Tikrai nesistebiu, kad nusibodo. Tokią knygą reikia skaityti dozėmis, vienu metu yra visko per daug. Kartais ir mane jau erzina tas visažinio tonas. Visi aplinkui kvaili, tik aš vienas protingas

turiu tą knygą, tik ar ji nesibaigia liūdnai arba aš maišau su kita.


Lauksiu atsiliepimo, nes tikrai gundo mane ši knyga


bibliotekoje ją pavarčiau ir padėjau. Keistas rašymo būdas, gal kada reiks paimt.

Aš pasiėmiau krūvelę knygų, paskaitau porą lapų ir padedu į šalį. Nekabina nė viena. Bet va pradėjau Robinson "Gileadas" ir iškart nuo pirmų sakinių itraukė. Gera skaityti

Aš labai noriu perskaityti šią knygą Turiu savo bibliotekoje ir laukia savo eilės

Na o aš tęsiu savo pažintį su Wassmo. Herbjorg Wassmo „Laimės sūnus“ „Dinos knyga“ tęsinys. Pasakojama apie Dinos sūnų Benjeminą Grenelvą. Skaitydama komentarus internete, buvau pasiruošusi nusivilti. Tačiau galbūt būtent tai ir parengė mane nekelti knygai per daug didelių lūkesčių. Knyga silpnesnė už pirmąją, tačiau vistiek lengvai susiskaitė. Manęs neerzino Benjamino fantazijos ir visi jo poelgiai. Tiesiog priėmiau poziciją, kad Benjamino polegius, sapnus ir fantazijas įtakojo žiauri paslaptis bei motinos meilės trūkumas. Rytoj ketinu pasiimti bibliotekoj trečiąją dalį, žiūrėsim, kokį įspūdį ji paliks.

Aš tavo humoro jausmu neabejoju. Bet va po to, kai paskutinė skaičiusi "Metai Provanse" parašė, kad nusijuokė tik vieną kartą, o aš beveik be perstojo prasijuokiau visą knygą, pradėjau bijoti rekomenduoti ką nors kaip labai juokinga.

Dėl Konan- Doilio, tai esu perskaičiusi septynis tų šviesiais viršeliais išleistų raštų tomus. Likusius tris perskaityti jau nežinau kiek metų ruošiuosi, bet niekaip iki jų nedaeinu. Jei gerai prisimenu, nuo penkto tomo prasideda kūriniai, nebesusiję su Šerloku, bet man nė vienas iš jų nepatiko taip labai kaip jo detektyvai apie Holmsą (kuriuos skaičiau ne iš karto, su nemažomis pertraukomis, tai tikrai nenusibodo).


Nu jei žmogus labai protingas, kodėl jam tuo nepasipuikavus. Agatos Kristi Puaro apie save irgi panašios nuomonės.

Taip, pabaiga liūdna, bet visa likusi knygos dalis labai linksma.