Surf, kas tu?

sorry, jei rašei, ne viską skaitau, o dar ir vištos atmintis trumpa.
nežinojau kur dėtis dieną. neišėjo darbuotis. tik darbo pabaigon atsigavau, kažką nuveikiau naudingesnio. nežinau ką su tuo daryt.

viską griauna tas nerimas. automatiškai turiu daugiau nervų per klaidas, kas liečia darbą. automatiškai mažiau uždirbu. o, matau, neretai ir išvis nebepadirbu.
jaučiuosi bejėgė. nematau išeičių tą pakeisti.
ar man laukti, kol išvis nebus rezultatų ir savaime išspirs, ar pačiai nešdintis kol laikas ir darbintis kokia valytoja.

na stresuotas mano darbas. šaip daugiau nieko daryti nemoku.
kaip sunku pripažinti, kad kažko nebesugebi.

atrodo, teoriškai ir dabar man atrodo, kad galima išmokti ko nemoki, tobulėti, gal net eiti išvis įsitrinti į kokią sau įdomią nebandytą sritį susiradus. bet praktiškai aš tik sėdžiu priešais kompą, kartais užsimerkiu. šiurpas per snukį eina, viduje peiliai darbuojasi. o aš tik ir galvoju: numirsiu, numirsiu... niekam nesusikaupiu, nieko nepajėgiu.
šian dar ir kolegę lexu pašėriau. laimei, turėjo proto nepaklausti iš kur pas mane toks turtas. jai buvo tikrai blogai, yra tam priežasčių. pavartojus ėmė žvengti. bet, galvoju, jei paklaustų, nebeslėpčiau, kad aš mažumėlę pschė. ir nemeluočiau "čia man davė" ar pan. darbdaviai žino, tai blogiau nebus, manau. o ir šiandien keliskart kai pakalbino, neužlaikiau liežuvio už dantų. skundžiausi, kad neramu. tik ji negalėjo suprasti kodėl. pasakiau, kad man taip būna. tai jau ir taip daug žino.