Super retriveriai ir KO

[quote=Krištolinė ledi,2013 08 14, 08:08]Labas rytas
Ji dar visai mazute,4 men. dresuoti ja labai lengva namie,bet isejus i lauka nelabai ji nori daryti tai,ko prasau.Siaip jau nemazai ismoko,sedeti,guleti,duoti labas,vieta,fu,pas mane.

[img]

Laba diena
Graži mažoji ir jos žaidimų draugė

taip elgiasi todėl, kad namai jai įprasta aplinka ir nėra pašalinių dirgiklių. O lauke jai viskas nauja, įdomu yra daug naujųdirgiklių, todėl dažniausiai komandos pradedamos mokinti pažįstamoje aplinkoje, kur mažai dirgiklių ir maža tikimybė, kad kas nors nukreips dėmesį, o atidirbinėjama sukuriant šuniui naujas sitacijas, naujose aplinkose, vietose...

Jūs kaip ir aš, auginat miksiuką, tik pas mane auksiuko miksas. Tik atėjus į šią temą aš sužinojau, kas tas yra dokai ir veislė... Kaip ir jūs su mažu klecku...


dar papildysiu, kad šuo moka komandą tada, kai ją atlieka toje - kitoje aplinkoje pas mus gerai veikia komanda "sėdėt" bet nekažką su "pas mane" jei horizonte pasirodo koks kitas gyvūnijos pasaulio atstovas

sveiki ,as auginu dvi labradoru retryveres,mama-dukryte.bet as ne apie tai,turiu sos i jusu sirdis kadangi viena moteris dovanoja 3metu kalyte sviesia ,nes ji augina 2mazamecius vaikucius irnegali apsisukti su kalyte,o vienas vaikas neigalus,ji gyv,kaune kalyte nuaugusi graziai stambaus sudejimo ,pasiteirauti stai tel.868686991 zivile.

Neblogai. Aišku, amžius daro savo - jau negirdi, prastai mato, greitai pavargsta ir pan., bet šiaip gerai. Tik kai užkaitina iki 30 laipsnių, tada jau vargas jam - puškuoja, lekuoja, namie vietos neranda

na ne zodis i zodi,bet tiesos nemazai.
visu pirma cia pirmas suo mano ir vyro gyvenime,mes uzaugom besunej aplinkoj,bandem lauzyt taisykles vadinasi
pries pirkdama suni,kelis menesius narsciau veisle po veisles,zinau skirtuma tarp tarnybinio,ir sito mazo pukuoto..ir pries pirkdama zinojau.
pradejus ji mokyt,dresuot pajutau tikrai dideli malonuma,pradejo lyst visokios mintys i galva,kad jai sugebesiu sita suni ismokyt but valdomu,ateity ieskosiu rimtu zmoniu dresuojanciu sunis,pirksiu kazka tarnybinio,zodziu jauciausi atradus nauja pomegi..ir kazkuriuo momentu su situo pradejo viskas slyst is ranku,pradejo trukinet tas rysys..pasijutau tikrai nusivylus,tiek sunim,tiek pati savim,likus prie suskilusios geldos,grauzdama save,kaip as galiu svajot apie antra suni,jei nesugebu susitvarkyt ir rast rysio su situo..daug minciu buvo..net tokiu,kad gal mes esam per blogi seimininkai jam..gal kitur jis butu laimingesnis..bekalbant telefonu su vyru apie tai,priejo mano mazius ir sako,manes aikas klauso,jis geras,sedek aikai..ir aikas sedo kuo graziausiai...apsiblioviau..aisku viena,kad ir kas is jo uzaugs,kad ir kiek sunu bus arba nebus kartu su juo,bet jis visada gyvens su mum.galu gale juk ner taip blogai,tie kurie gyveno su marliu bent jau gyveno linksmai

Akela, jam paauglystė, jis tik tikrina visas ribas. Nu neturėsit jūs nei vienos veislės, kuri būdama 5 mėn jūsų klausys be išlygų. Nemanau, kad taip gali būti. Daugiau ar mažiau, bet tokiam amžiuje visi šunys pateikia staigmenų, visiems užkrenta ausys ir visiems aplinka pasidaro įdomesnė nei šeimininkas. Jūs geri šeimininkai, viskas su jumis tvarkoj. Ir šuo jūsų ne durnelis . Tiesiog jam dabar vėjai galvoje. Jūs toliau dirbkit su juo, "valkataukit" kartu ir susikursite tą ryšį. Juk nebūtina išauginti super duper dresuotą šunį, įvairių konkursų nugalėtojų, išsilaikiusį krūvą egzaminų tam, kad pasakyti, kad turi gerą šunį. O jeigu atradote savyje aistrą naujam pomėgiui, gal ateityje ją ir įgyvendinsite. Juk Maskva ne per dieną pasistatė, o šitas "durnelis" gal jus ir atves į tą kitokią veiklą. Parodys ir suteiks žinių, užkabins kažkame. O tai jau ir bus labai labai daug.

Nežinau, ar galiu čia taip "pareklamuoti", bet susiraskite veislyno "Laukinė vilkauogė" internetiniame psl pasakojimą apie pirmą Živilės šunį. Tiesa, man tai nosinių reik kiekvieną kartą, nes parašyta be galo gražiai, bet ta esmė - pirmas šuo, ten labai taip taikliai surašyta. Nors ten ir ne Marlis, ir pasakojimas ne ta tematika, bet pasiskaityti rekomenduoju:

http://www.laukine-v....lt/dzilda.html

perskaiciau,aciu tau labai butent taip dabar ir jauciuosi,kalta,uz visus tuos eksperimentus..auklejime,baudime,dresavime,net eksperimentuos su serimu..jam tenka atkentet viska..mano klaidas,augima su mazais vaikais..jis mano juodrastis..na bet tamsiausia visada buna pries ausra

AKELA, merginos jau viską pasakė - 1) dar labai jaunas šuniukas; 2) viskas, ko mokotės, turi būti per žaidimus, ne per badavimą ar griežtą išsireikalavimą (bent jau kol kas).

Gali būti, kad jūsų šuo "ne maistinis", kas, kad labris. Tuos, kurie itin gerai reaguoja į maistą, dresuot paprasčiau. Va, mūsų šokoladinė labriukė Dakota ir už batoną būtų salto darius, tuo tarpu airių seterio kalei maistas buvęs nebuvęs. Jei tik ji stresuoja ar nesijaučia komfortiškai, į maistą nežiūrės net ir po kelių dienų bado. Užtat naujų dalykų (arba tų, kur reikia didelio azarto)mokau su žaislais, o skaniuką duodu tik tada, kai ką nors žinomo kartojamės, kai komanda jau išmokta ar šiaip kai reikia eilinio paskatinimo.
Antra vertus, apdovanojimas šuniui nebūtinai turi būti maistas ar žaislas. Tai gali būti ir leidimas kažką daryti (bėgti pirmyn, šokti į vandenį ir pan.) arba išlaisvinimas iš jam nemalonios padėties. Jei atidžiai stebėsit save ir šunį, išmoksit pastebėti tas situacijas, kurias galit išnaudot mokymui. Ir šiaip venkit rutinos, nes kai viskas diena iš dienos vienoda, šunys labai gražiai išmoksta manipuliuoti jumis, jums to net nepastebint.

Va, jūs sakot, kad su žaislais nepavyksta. O kaip tą darot? Pas mane šunys žaislų neturi. Juos turiu aš, užtat šuo visada tų žaislų ypač nori. Visada bet koks žaidimas su žaislais yra tik su manim - mėtymas, tampymas, ieškojimas. Jūs turit įkvėpti žaislui gyvybės, tada šuo net drebės iš to noro kažką veikti su jumis. O kai šuo bus pačiam pačiam azarte, žaislas tik - op - ir dingsta: kišenėj, užanty, kuprinėj. Jūsų pupsikas tokio amžiaus, kad jam dabar tik žaidimai ir rūpi - patampykit ką nors už virvės prisirišus, mažiems šuniukams smagu ką nors persekiot. Geriausia paimkit kokį naują žaislą, bet jo neduokit šuniui, žaiskit su juo pati, mėtykit, cypaukit, tūsinkitės iki nukritimo - kad jūsų šuo matytų, bet negalėtų prieiti, paimti to žaislo, kad jam viduj kiltų begalinis noras kartu su jumis va taip va smagiai pasižaist. O tada jau viskas savaime gausis - nori žaislo, kažką turi padaryti, padarė - apdovanojimas.

Ir jei mokot komandos, tai mokslai visada turi kaitaliotis su atsipalaidavimu. Padarė kelis kartus komandą (pradžiai vos kelių sekundžių užtenka, neverskit ilgai), pažaidžiat, pasitūsinat. Tada vėl - darbas ir vėl malonumas. Ir pradžiai malonumo laikas turėtų būti ilgesnis už darbo laiką.

Ir dar - šuniui dėmesį skirkit tik tada, kai einat su juo mokytis/žaisti. Visu kitu laiku - ignoruokit, nekreipkit dėmesio (žinau, kad sunku Tada šuo itin pradės vertinti tą laiką kartu, norės jūsų dėmesio, bendros veiklos. O jei jūsų šuo viską gauna už dyką - dėmesį, maistą, krūvas namie besimėtančių žaislų, tai teisingai - kam jūs jam? Duris į lauką atidaryt ir bliūdą padėt?

O šiaip - kuo daugiau žaiskit dabar, nes jei iki paauglystės, kuri jau praktiškai ant slenksčio, nespėsit sukurt tvirtų santykių su šunim, paskui bus dar sunkiau...

Va CIOOCE apie akių kontaktų labai gerai parašė. Duodar vakarienę šuniui tik po to, kai jis pažiūri į jus. Pradžiai galit klikerį panaudot - šuniui bus aiškiau, ko iš jo norit. Dar galit pabandyt šerti iš rankos ir skirtingose vietose bei skirtingu laiku, kad šuniui maistas asocijuotųsi pirmiausia su jumis, o ne su bliūdu ar vieta virtuvėj.


Abiems sveikinimai. Vau, kaip gražiai tie 15 skamba

Dar biškelį atsiminiau, ką pamiršau pasakyt: Akela, pati stebėkit savo kūno kalbą, nes gali būti, kad kaskart mokydama/duodama tą pačią komandą, darot skirtingus judesius. Šunys pirmiausia stebi mūsų kūno kalbą, žodžiai jiems mažai rūpi. Vienodai sėkmingai galima šunį išmokyt sėdėt sakant "kriaušė" ir "sėsk" Jam tai tik garsas, intonacija, bet ne konkreti reikšmė, kaip mums, žmonėms.

Manrods visada pirmas šuo būna tas pats pačiausias, ir geriausias ir blogiausias, ir kvailiausias ir protingiausias vienu metu aš saviškei irgi kartais sakau - nu gerai, kad bent graži, užtai ir tūpa, apsisukus jau džiaugiuosi kaip visas mano padarytas klaidas ji man leidžia taisyti, nerealiai geras jausmas kai šuo pradeda atsakyti į dresūrą, tą patį maistą, žaislus, kai išmoksti, kaip reikia žaisti, - šiaip siūlyčiau apsilankyt bent keliose dresūros pamokose, nes aš metus laiko irgi šiaip ne taip mokiau, bet buvop daugiau bambėjimo nei tūso, variau pati iš pareigos ir šuo taip pat kol opa - daug ką dariau gerai, bet ne taip, ir tada jau viskas po kaip greit statosi, mano šuo vėl tampa šunim beje, net ir su metiniu šunimi aš bandau viską per žaidimus, jokių badų, jokių griežtumu - rezultatas greitesnis.. pėnkiamėnesinis dar vaikiukas, jam tik linksmybės galvoj )
o su pirmu šunim turbūt niekada nebūna lengva visada bus kažkokių kabliukų ir klaidų, bus turbūt ir su antru, ir su trečiu, bet pirmasis gauna daugiausia

Kaip mes su bičiuliais juokiamės (kartais per sukąstus dantis ) dresūra turbūt ir yra 'klaidų taisymas'.
Markizaite, labai gražiai čia viską aprašei
Apie žaidimą ir žaislų naudojimą dresuojantis dar papildysiu - labai skatinkit šunį žaislą atnešti ir mokykit pagal komandą atiduoti. Veiksmingiausiai žaislai dresūroje išnaudojami tada, kai šuo moka jį atnešti ir atiduoti, ir kai nori tai daryti, t.y. kai kaifuoja žaisdamas su šeimininku.

O šiaip ką esu pastebėjus - žmonės bijo girti šunis Įdėkit emocijų į gyrimą, garso netgi truputį, daugiau širdies ir meilės, kad šuniui kaifas būtų vien jau jūsų pagyrimas. Na o po to, kadangi tokį jau geras šuo - te maistelio arba žaidimas
Atrodo, toks paprastas dalykas, o klumpa ties šituo beveik visi. Aš kažkada irgi, galvoji, nu kaip čia dabar atrodys - spygauti iš laimės viešoj vietoj
Spjaukit į aplinką, darykit šuniui aiškias ribas ir gyventi bus lengviau.

Dėl to ryšio dar. Ryšys pradeda rastis, kai šuo pradeda vertinti šeimininką ir jo galimas suteikti privilegijas. Kaip Markizaitė rašė. Glostymas, meilė, tas emocinis pagyrimas - irgi privilegija. Kažko leidimas: palakstyt, pasivoliot, pagaudyt - privilegija. Maistas, žaidimas, DĖMESYS - privilegija. Ramus gyvenimas - irgi privilegija. Žodžiu, viskas šuniui ateina tik per šeimininką. Dar ir todėl svarbu aiškiai reikšti emocijas, jeigu gerai - vadinasi gerai, o po kiek laiko jau vien tas 'gerai' bus labai gerai.

Kiek tenka stebėti šunų, labiausiai atsipalaidavę ir besidžiaugiantys gyvenimu yra tie, kuriems jau vaikystėje buvo nustatytos aiškios ribos, kuriems buvo su meile (tai nerealiai svarbu, labai labai), bet aiškiai ir ryžtingai paaiškinta, kas galima, o kas ne. Dėl ko šeimininkas džiaugsis, o dėl ko - pyks. Kiek įmanoma daugiau gėrio šuniui šuniui turi ateiti per šeimininko džiaugsmą. Ir atitinkamai atvirkščiai.
"Įgarsinkit" save. Emocijas, reikalavimus, leidimus - kuo aiškiau šuniui, tuo geriau abiems.

Akela, stiprybės dirbant su mažuoju
va maniškiui už poros savaičių bus 2 metai, ale jaučiu kad jam paauglystė dar nesibaigė.. kaip krėtė šposus taip krečia.. aišku dirbant su juo tie jo zbitkai sumažėjo, ale va vakar tai agurkų maišą iš virtuvės nukniaukė atsitempė prie narvo ir saugojo
Bruną pradėjau dresuoti berods 5 mėnesių kaip ir Jūsiškis, tai gerą pusmetį nemačiau jokios pažangos apart trijų komandų vykdymą bet kur ir bet kuriuo paros metu jau buvau pradėjus galvoti jog arba jis beviltiškas arba aš kažką ne taip darau, bet kai supratau ko jam reikia, kas jį "užveda" mokytis - persilaužėm o ir aš niekada netikėjau jog auginsiu "sarginį labrą" kuris man laukiantis ir dabar, jau pagimdžius, saugos mus su mažuoju ne ką prasčiau už kovinį šunį sekmės Jums atrandant ryšį su mažuoju džiaugsmeliu ir mokantis suprasti vienam kitą