QUOTE(Aimeja @ 2010 09 03, 13:54)
Geras filmas ne tik pamoko, jis lieka atmintyje, jį norisi dar kartą pažiūrėti, suvirpina dūšią. Kažin kiek meksikiečių serialų norėtumete pamatyti ši naujo.
Šokoladas-meilės artimui
Žalia mylia-nemoku net apsakyti, bet įsirėžia į atminį ir širdį.
Palikti sniegynuoe-ypač didelės meilės gyvūnui, pagalbos draugui, iš vis gerų jausmų suteikia.
Forestas Gampas - ai ką čia ir sakyti.
Aš nemoku net žodžiais apsakyti, bet kai po filmo širdyje kažkas krebžda, o akyse drėgna, tada suprantri jo prasmę.
Kažin kas lieka po muilo operos.
negi privalo kažkas visada likti. Jei visą laiką žiūrėčiau rimtus filmus, galą gaučiau. Kartais tiesiog norima atsipalaiduoti, nieko negalvoti ir tiesiog pažiūrėti kvailą serialą apie meilę.
Nei vienas filmas kažko neišmoko, žiūrėdamas filmus vargu ar išmoksi kaip mylėti savo artimą. Galima pamatyti - kaip myli kiti, bet tik tiek. Tam, kad suprast pamatyt didelę meilę gyvūnui, tereikia pažiūrėt, kaip savanoriai toj pačioj Lietuvoj gelbėja nuo pragaišties šunis ir kates. Taip, filmai įsirėžia atmintin, yra tokių, kuriuos norisi žiūrėt ne kartą ir ne du. Jie suteikia gerų emocijų ir jei man
gerų emocijų, pvz juoko, suteiks muilo opera, aš ją žiūrėsiu.
Life is like a box of chocolates, you never know what you gonna get
Papildyta:
QUOTE(perla69 @ 2010 09 03, 14:41)
Tai aš gi apie tą patį ir kalbu

Jums "Šokoladas", "Žalia mylia", o man pvz. meksikiečių serialas "Sortilegio" įsirėžė atminty ir širdy. Beje "Žalia mylia" irgi
Nesuprantu, o kas čia tokio, jei skiriasi skoniai. Man pavyzdžiui ir tų pačių muilo operų yra tokių banalių, kad apsaugok Dieve nuo tokio laiko gaišimo

, bet viena kita yra ir tokia kur norisi dar kartą peržiūrėti.
matai, pasirodo negali taip būti. Turi žiūrėti arba tai, arba tai. O jei pažiūrėjai nors kartą gyvenime kokią muilo operą ir dar prisipažinai apie tai - viskas, tai šakės. esi nurašyta
Paliktų sniegynuose dar kartą nenoriu žiūrėt, per jautri esu tokiem filmam. Paašarojau kartą, užteks.