Kaip išgyventi išsiskyrimą

O koks tavo ūgis? tik nesupyk, bet man rodos ir tie 52 kg šiek tiek per mažas svoris....

Nepažįstų nė vieno vyro, kuris žavėtusi merginomis besilaikančiomis dietų, na nebent pats koks vegetaras/žaliavalgis būtų Kai susipažinau su MB atsimenu jis labai džiaugėsi, kad aš nesilaikau dietų, taip sakant įvertino tai kaip labai didelį mano privalumą

Taip, mylėjau ir ašarų buvo... ir galvojau, kad čia matyt jau vienintelį kartą tie jausmai tokie... išgyvenau, pamiršau, vėl pamilau. Gal tiesiog skaudu, kad ir vėl nepasisekė... tiesiog šis kartas buvo visiškai kitoks, nesakau, kad meilė iš pirmo žvilgsnio, bet susižavėjimas tai tikrai, nuo pat pirmo karto, aš valgyti negalėdavau iš jaudulio per pasimatymus pirmuosius, viskas kaip per romantinius filmus, aš net neperdedu, nes dar pamenu, kaip draugėm sakiau, kad rūpestingesnio vaikino nebuvau gyvenime sutikusi, kliedėjau ten iš susižavėjimo. Na susižavėjimas susižavėjimu, bet po kiek laiko tikrai pamilau, kai atrodo savas žmogus, kai vien nuo buvimo šalia gera ir ramu... taip norėčiau ir aš, kad išimtų tą vidinę būseną... bet kaip žaizdos nesugyja per vieną dieną, taip širdis neatsigauna iš karto.

Gaila, nėra diskutuojančių..... aš tai vis dar nesuprantu savęs, tai ilgiuosi be proto, tai pykstu, tai noris verkti tai visai nieko negalvoju...

Sveikos

Jungiuosi ir as i jusu tema. Nes nebezinau, ka ir gero as bematau ziuredama i loptopo ekrana.
Bandau mintis nukreipti...
Daznai buna pikta, kodel mums moterims dievas dave tiek daug emociju?
Jau nebejauciu kaip asaros byra ir nebesugebu ju sukontroliuoti.
O taip norisi susitvardyti, taip norisi visuje atrasti ta harmonija.
Mano istorijos esme, kaip ir daugumos cia...
Manau, kad atejo laikas pasukti skirtingais keliais.
Esu emigrante jau keleta metu, bet tikrai visada svajojau apie grizima i Lietuva.
Jauciuosi cia izoliuota, nors darbe sekasi puikiai, esu ivertinta. Bet man svarbu yra tureti artimuosiuos, pasidziaugti svetima laime.
Savo drauga sutikau cia, uzsienyje. Nors jis dar daugiau metu cia pragyvenes, bet nuo pat pradziu sake, kad irgi noretu grizti. Tai buvo kabliukas man. Be to, pasirode dzentelmeniskas, rupestingas ir kas svarbiausia buvo 8 m vyresnis, todel galvojau, tikrai tures galva ant peciu ir nebereikes zaisti zaidimu.
Na ka, dabar jau yra virs 3 m kai esame kartu, pora metu gyvename kartu, o as jauciuosi priejusi kryzkele. Turiu antra puse, kuri nebesusitvarko su savimi... As jauciau, kad viskas linksta ne i gera. Nors jis stengdavosi rupintis savimi, vengdavo alkoholio, bet pastebedavu, kad susinervines keliu dienu begyje tikrai isgers... O isgeres pradeda nuotykiu ieskoti. Iseina. 99% esu tikra kad moteru neiesko, bet turiu itarima, kad kai alkoholis nusibosta, tai imasi ir rimtesniu dalyku apsinesimui. Karta pernakt negrizo, ryte negrizta, as jau i darba isejau (dirbau vakarineje pamainoje), o darbui baigiantis jis man skambina intensyviai. Po n karto atsiliepiu, o jis sako "padek man, nezinau kur randuosi". O miestas milziniskas. Bet kazkaip grizo namo... Ir niekaip man nedaejo, kaip jam varztai atsilaisvina... Nes iskart atsigaves gailisi ir grauzia save nezmoniskai, matau tai... Bet visada buna kitas kartas. O as gailestingoji grauziu savo nervus, nes gyvenimas nebejuda i prieki... Kai bandydavau "paklibinti" temas apie ateiti, aisku, nesulaukdavau konkreciu atsakymu... Vis as ne laiku pasakau, vis jam kazkokiu kitu bedu yra. Bande itikinti, kad as perdaug reikalauju... Nors norejos tik konkretumo, jau nebeuztenka "viskas bus gerai, juk zinai, kad myliu tave ir noriu kurt seima su tavimi".
O skaudziausia, tai kai grizti i "tariamus" namus (gyvename ne vieni) ir atidarius duris pajauti alkoholio kvapa, girdi muzika grojant... Net nemoku paaiskinti, mane net drebulys pradeda kresti. Dazniausiai is to beviltiskumo aisku ieskodavau teisybes, bardavaus... Paskui uzsidarai kambaryje ir galvoji, kad nori tik ramybes, o matai toki chaosa aplink. Ir dar mylimas zmogus, kuris taip pyksta ant geriancio tevo, dabar pats nejaucia ribu. Galima numanyti, kad po keleto tokiu nuotykiu jauciausi vis blogiau ir blogiau. Jauciuosi nelaiminga, nereikalinga, negerbiama, nesuprasta, neisgirsta. Nors kiek kartu prasiau- nezadek man, ko negali padaryt. Jis mate mano asaras, mate mano kancias del jo, zino, kaip man sunku svetimoj saly... O tiesa sakant, dar nesulaukiau nieko is jo puses, kas mane nuramintu is pagrindu.
Tik matau, kad jis bega nuo manes ir mano priekaistu. Nors as tik noriu tureti normalu gyvenima, nenoriu buti emigrante amziams...
Dar ne taip senai mano daiktai buvo sukrauti kambario viduryje. Bet jauciausi per silpna kad galeciau issikraustyti, perdaug emociju turejau, tik darbe kazkaip susiimdavau, bet tik likdavau viena iskart zliumbdavau kaip vaikas...
Keista, siandien palyginus turiu zymiai maziau asaru, jauciuosi stabiliau. Gal jau atejo metas, kai tikrai busiu pakankamai stipri?
Grizus po darbo siandien jo neradau. Tik virtuveje palikta degtines bonke ir gatavas kaimynas.... Bet man scenarijus aisku jau kaip 2x2.
Ka gi, Kaledos siemet tikrai bus isimintinos, deje...
Aciu uz isklausyma. bent taip galiu save nuraminti. Zinau, man nervai uzmigti neleis, kad ir kaip noreciau.

Jautuke, nekankink savęs... man skaudu, nes su manimi nenori būti... bet nieko nėra blogiau, kaip priklausyti nuo sekinančių santykių, nuo blogo žmogaus. Tiesiog tau linkiu, kad kuo greičiau ateitų tas paskutinis kantrybės lašas, kai jokios vilties nebeliks ir norėsi tik išeiti. O kai taip atsitiks, pamatysi, palengvės...

labas visoms...

perskaiciau visa tema ieskodama panasiu istoriju, ir atsakymu i klausima kodel?
mano istorija labai panasi i temos autores Female ir Siaip111..
Gyvenu svetimoj saly, sutikau cia nuostabu zmogu, viskas buvo kaip pasakoj, meile, aistra, demesys, atskirai ne minutes negalejom isbuti. tik jo tevai buvo pries musu santykius. nes as kitataute.. iskentem begales dalyku, buvo begale asaru, kanciu, skausmo, bet likom karu, meile tik stiprejo, svajojom apie nuosavus namus, vaikeli, kurem planus. net jo seima susitaike su tuo faktu kad jis su manim rimtai, be zaidimu.
dar pries savaite viskas buvo gerai, jis ryte iseidamas i darba pabuciavo kaip visada, prie duru sustojes nusisypsojo, pasake kad esu jo gyvenimas, o vakare atejo susirinkti savo daiktu... nieko nesuvokiu. kas ivyko? kas pasikeite? per viena diena? vienintelis paaiskinimas is jo kad mums nieko neiseis, jo seima jam labai svarbi, meile su laiku praeis. bet kam tada reikejo viso to stengimosi, kovojimo uz mus?
suprantu kad viskas laikui begant praeina. kad reikia uzsiimti, negalvoti. bet kaip negalvoti kai negali suvokti kas ivyko? pradejau sportuoti, visa savaite po darbo gyvenau sporto klube, kad grizus namo noreciau tik miegoti. naktim prabundu nuo savo pacios asaru, arba nuo to kad ieskau kur jis, kodel ne salia, ir negaliu suvogti kad jis niekada nebegris.. turejom tokiu graziu planu kaledu atostogoms, o dabar sedziu viena, uztinusiom akim ir nezinau kur ilysti kad butu lengviau. bandziau eiti po parduotuves, uzsikresti kaledomis, visur matau ji, ieskau akimis, gal sutiksiu, gal pavyks pakalbeti, gal gal gal... visa nakti praverkiau, ir pikta ant saves, kad negaliu supykti ant jo uz jo nezmoniska elgesi, kad galvoju nuolat ka jis veikia, kaip jis jauciasi, ar jam viskas gerai... bandziau skambinti, nekelia, bandziau rasyti, klausti kas ta diena ivyko kad jis sitaip, gavau tik viena zinute "nerasyk man, taip bus abiem geriau. as negaliu, suprask". neberasau... bet nesuprantu. negaliu suprasti.
gaila kad zmogus negali isjungti savo jausmu. arba atsigulti ir ismiegoti kokius metus, kad prabudus vel butu gerai ir ramu.

Yagmur, puikiai tave suprantu... tik nesuprantu, kodėl vyrai taip elgiasi...žada, ko nenori, negali tęsėti? Norėčiau, kad bent dalelę mano skausmo paimtų... Puikiai suprantu dėl planų, dėl atostogų, dėl viso kito... aš irgi likau be nieko, tuštuma, jaučiuosi kaip zombis, fiziškai bloga... gaila savo sveikatos, bet negaliu valgyti, nes bloga, nuo nevalgymo nėra jėgų... užburtame rate esu. Bijau depresijos, buvo sunkus ruduo, todėl bijau, kad šitas smūgis gali mane nugramzdinti į depresiją, nes nieko nenoriu, bloga, negera, apatija viskam....

Paskaitinėjau paskutines istorijas... Vis moterų ašaros... Matyt jie be smegenų gimę, kad gali mesti, palikti, meluoti, šaltai išlipę iš vienos lovos lipti į kitą... Feee... kai pagalvoji- pykina... Vemti norisi... Jei jau taip nutiko- kurkime gyvenimą sau, dėl savęs, savo vaikų { aš irgi esu palikta dėl senos pijokės...}, nes tai bus mūsų šventės, mūsų gyvenimas, mūsų... Va pasidovanojau kalėdoms gerų kvepalų, jei būtų šalia buvęs jis, tai būtų parsinešęs šventėms butelių, o man- nieko... Tad gyvenkim taip, kaip gyvenimas duoda, o ne kankinkimės šalia visokių nevykėlių. Gyvenimas duotas vieną kartą ir nebūtinai jį visą turime pragyventi nuo ašarų užtinusiomis akimis... stiprybės visoms... jei kas neturit su kuo pabendraut- brūkštelėkit į až...

pas mane tas pats.. protas suvokia, kad negali sedet ir verkt, turi stotis ir eiti i prieki, daryt kazka, bet ka, kad mintys nelystu, kad saves gaila nebutu. kad tai tik dar vienas nevykes likimo pokstas, kai patiki zmogum, atiduodi visa save, stengiesi del bendros ateities, gyveni grazioj pasakoj su graziais pazadais ir svajonem, o viskas sprogsta kaip muilo burbulas ir lieki sedet tamsoj, nes kelio per uztinusias akis nematai.. protas rekia pamirsk, nesikankink, praeis, gyvenk, o sirdis klausia kodel.. pikta labai ant jo man. jei jau sugebi tiek kalbeti, tiek planuoti, zadeti, tai bent jau paaiskink kas nutiko, kaip galima taip palikti zmogu nezinioj ir tamsoj, kai tiek laiko del jo kovojai, stengeisi, planavai.. nesuvokiu niekaip.. gal jei gauciau logiskus atsakymus i visus klausimus butu lengviau susitaikyti, o dabar... laukia pacios liudniausios sventes.. visada jas dievinau, dovanu pirkimas, kaledine nuotaika, visi laimongi, sypsosi, meile tvyro ore, o pas mane kazkoks marazmas, rankos niekam nekyla. suvokiu kad cia sokas dar, praejo vos savaite, gailestis sau ir tam kas buvo, ka turejom, nugali mane, nesugebu atsistoti, nors visada maniau kad nesu is silpnuju..
stiprybes mums visoms. nezinau kaip, nezinau kada, bet tikiu kad atsistosim visos.



labai palaikantys zodziai. aciu.. nezinau kuri cia pakomentavus buvo, kad jei butu israstos tokios tabletes kad isgerus visi jausmai dingsta, imtu iskart. imciau ir as, net nesusimascius. pavydziu siuo metu jiems, kurie sugeba taip spjaut i viska, i bendrus planus, pazadus, kitu jausmus, gyvenimus ir iseiti neatsisukus. o tu gali sau mirt jei nori is sielvarto. niekam nebeidomu...

Yagmur, gi ir mane kankino, tylėjo, nieko nesakė, prašė laiko, aš dar tikėjausi, kaip durnelė bandžiau viską taisyti, suteikė kažkokių vilčių... tiesiog nesuprantu žmogaus, nesuprantu, kaip galima taip skaudinti ką nors, kaip galima taip elgtis, ir man žadėjo, tikino, kad myli, kad viskas gerai, kad viskas patinka, nepaleido manęs... Kalėdos mano irgi mėgstamiausia šventė, galvojau apie dovanas, galvojau, kaip nustebinti mylimus žmonės, kaip pradžiuginti jį, o dabar neturiu jėgų niekam, artimieji nerimauja dėl manęs, jiems irgi sugadinta nuotaika... o jis ką... nieko matyt. Sunku panos, sunku, neturiu kol kas vilties, neturiu gerų patarimų.

as irgi be minciu. vaikstau is kampo i kampa, per langa ziuriu, kaip vista kokia. tu bent jau artimuosius salia turi, o as net i lietuva pas seima nevaziavau, kartu sventes sutikt taremes, o dabar viena sedesiu. o taip noretusi i jo galva ilysti ir paziureti kas ten darosi. gal tada lengviau suprast butu...