Kaip išgyventi išsiskyrimą

Labai užjaučiu... gyvenau šituo jausmu visą savaitę... valandos slinko kaip dienos. Aš žinau, kad viskas baigta, nebeįdomu, kas jo galvoje. Suprantu, kad reikia atsakymo, bet atsakymo nesupranti, kas darosi, ar dar viltis, ar ne, mane irgi laikė be atsakymo, todėl labai gerai tave suprantu, ėjau iš proto... Dabar man irgi sunku, bet bent jau žinau atsakymą. Bet pati vis vien nesusitvarkau, geriu raminamuosius, negaliu patikėti, kad vyras iki to mane privedė, irgi galvojau, kad esu stipri, bet ne šį rudenį, ne šią žiemą... laiko matyt nepasirinksi, bet mūsų mylimieji tikrai pasistengė su kalėdinėm dovanom, tokių niekam nelinkėčiau

As ir vis noriu, kad man kantrybe baigtusi... Atrodo, taip gera gyvent kai dar kazkokia viltis rusena. Taip lengva patiketi mylimu zmogum ir jam atleisti... Todel viskas isuka Tave, kaip uzburtas ratas. Vis tikiesi gauti meiles ir silumos. Bet galu gale, gyveni tik laukimu ir prisiminimais apie gerus laikus.
Sianakt jis negrizo. Kazkodel mane kamuoja nemiga, jei turiu miegoti viena... Visgi sugebejau uzmigt kelioms valandoms. O smegenys vistiek tokios isitempusios, kad net sapnavau, jog pagaliau grizo. Net nemoku paaiskinti. Viena dalimi taip pikta ir skaudu, o kita dalimi be galo nerimauji, ar jam viskas gerai?
Kaip ir tikejausi grizusi po darbo, vel radau ji prie bonkes su kaimynu... Pora minuciu isrekiau viska... Bet supratau, kad zodziu jau net nebeuztenka viskam islieti.
Kaip sunku matyti kai zmogus ritasi zemyn... Bet juk zinau, kad negaliu jau nieko padaryt...
Eilini kartile sako : "zinau, kad sudurniavau..."
Nieko sau... O as atseit imsiu ir pamirsiu tokias smulkmenas?
Varge... Taip noreciau kazka primust... Siandien net bendradarbes pavaisino pora cigareciu nors nerukau... Visos mes moterys turim skaudziu isgyvenimu, tad tik viena kita ir tegalim palaikyt...
Nezinau, kaip reikes pragyvent sias dienas... Nezinau, kaip reiks tevams paskambint per kaledas... Kaip reikes apsimesti, kad viskas tvarkoj, kai akmuo ant sirdies guli?
Lyg ir norisi tai isgyventi paciai, perdaug neitraukiant artimuju, bet kartu, jau nebemoku atsakyt i paprasta klausima "kaip tau sekasi...?"

Tai gal neslėpk, gal kaip tik palaikys tave, duos patarimų? Man padėjo... anksčiau laikiau savyje viską, bet palaikymas labai padeda. Supranti, kad nesi viena. Jautuke jis yra priklausomas nuo alkoholio, bet tu supranti, kad tu irgi priklausoma nuo jo? Įveik tai.. nebijok...

Taip, jis save sunkiai kontruoliuoja jau ir taip lengvai sugriauna viskas, kas grazu...
Bet tuo paciu jis garsiai pasako "taip, as kaltas". Jis kuo puikiausiai suvokia, kokioj situacijoj yra.
Ir tokia jau mano prigimtis, o gal tiksliau, moteriska savybe - rodos, su meile ir siluma gali viska pakeisti... Bet velgi, jausmai jau cia beverciai, gerumas sutryptas... Keista, kai atsiduri tokioj situacijoj, retai apie save pagalvoji. Vis mastai, kaip kitam padeti... O pagalba reikia tik sau paciam suteikti.
Dar vis netikiu savimi. Nepatikesiu, kol mano daiktu nebus kitoj vietoj. Nors mintis kreipiu ta linkme, bet jau dabar zinau, kaip man sitoj saly bus emociskai sunku, kai gyvensiu viena. Be abejo, cia jau priklausomybe nuo kito zmogaus... Bet jei teks, iskesiu ir tai.
Atsiverti, tai manau, kartais net perdaug atsiveriu... Bet dirbu su moterimis, juk nuotaikos nepaslepsi? uztinusiu akiu neuzmaskuosi? Tai is tos puses, visgi gal gerai, nes tikrai klausytoju yra... Tik nesinori, kad paskui kazkas moralizuotu, kad galejai taip, o ne taip elgtis... Arba per prievarta nori nusitempt i kluba, kad prablaskytu...
Tik va, jau su seima Lietuvoj jau kazi ar taip drasiai kalbeciau apie savo bedas... Norisi mamytei nepasakoti blogybiu, nes ir taip pergyvena del manes...
Viena karta jau skaudziai issiskyriau, nes norejau konkretumo del ateities, bet jo nesulaukiau. Nesulaukiau ir susikrovus lagaminus isvaziavau i uzsieny. Galvojau, jei myles- nepaleis manes, ir kursim ateiti drauge. Bet deje... Jausmai ilgai dar ruseno, o gyvenima reikejo is naujo kurti vistiek. Sunkiai, bet isgyvenau.
Dabar velgi, noriu konkretumo gyvenime del ateities. Bet ziuriu, kad vyrai- ne kokie pakeleiviai gyvenime... Jie tik ima ir pasiduoda.

Nežinau, Jautuke, man meilės srityje irgi nesiseka. Supratu, kad nenori būti viena... aš irgi nenoriu, labai nenoriu... bet juk tu supranti, kad jis tau laimės neteikia? Argi būsi su juo laiminga? Jis turi problemų, būk egoistė, žiūrėk savęs... geriau būti vienai nei su bet kuo. Pagalvok, ar norėtum auginti vaikus su tokiu žmogumi, ką jie matytų? Aš esu buvusi situacijoje, kai niekaip negalėjau atsispirti žmogui, kuris nebuvo geras man, todėl žinau, kad sunku atsitraukti, bet ateina ta riba, kai kažkas nutrūksta, tada nubraukiau ašarą ir tai buvo viskas, galutinis taškas. Jei negali atsitraukti, na tai tada suteik jam dar ir dar vieną šansą, leisk jam tave galutinai nuvilti. Mano širdis irgi dabar priešinasi vienatvei, minčiai, kad teks būti laimingai be jo, priešinasi labai, galėčiau kaip mažas vaikas griūti ant grindų ir rėkti, kaip nenoriu. Bet reikia...

Puikiai pasakyta. As ir sau uzduodu situos esminius klausimus.. Tiesa sakant, planavome jau vaikus ir kazkodel vis nepastojau nepastojau... Paskui prasidejo tie bajeriai, dingimai, paskui atsiprasinejimai ir vel viskas is naujo... Ir nuosirdziai sakau, pradejau bijoti, ar elgiuosi teisingai tikedamasi, kad kuriu seima su tinkamu zmogumi? Kad ir kaip jis graziai kalbetu apie vaikus...
Ir cia prieinu dar viena kliuti. Tas prakeiktas mano biologinis laikrodis.... Man dar nera 30, ne. Bet jau keleta metu mano galvoje mintys apie vaikucius... Be galo norejau sito pokycio. Keista, bet kazkodel man mama dar labai seniai sakydavo ir vis karts nuo karto primindavo: "Dukryt, jei taip atsitiks, kad liksi viena su vaiku kada nors, nebijok, jis bus tavo dziaugsmas..." Nors turiu abu tevus, nezinau, kodel ji buvo isikalus ta fraze. Ir matyt, gal nelabai ir jauciu baimes, jei taip atsitiktu is tikro...
Kaip bebutu, turiu savo galvoje atsargini plana, kai reiketu toliau zengti esminius zingsnius.
Bet tiesiog dabar toks laikas, kai imi pavydeti zmonems laimes ir santarves, nes butent to tau labiausiai truksta... Kartais pagalvoji, ar isvis dar kam galetum buti idomus pasnekovas, jei tavo gyvenime nieks net nejuda? Gal todel man labiau patinka, kai zmones man pasakoja apie savo laime.... Ir tuo paciu tikrai suvokiu, kad mano atveju, tai chaosas aplink sunaikino visiskai laimes trupinius.
Tikiu, kad mes sugebesim buti egoistes. Ir turbut kiekviena diena bus kaip kova su savimi, tebunie...

Jautuke, aš manau mes esame panašaus amžiaus... suprantu ir šitas tavo mintis, aš irgi galvojau, kad tai bus mano vyras, mano vaikų tėvas, labai norėjau, kad jis juo būtų, nuoširdžiai, galvojau va susituoksim ir po kažkiek laiko galėsim apie vaikučius galvoti. Aš suprantu tavo tas mintis, patikėk... man baisu, kad viską reikia pradėti nuo pradžių, kad moterims visada laiko faktorius ne į naudą. Bet ar tu tikrai nori gimdyti vaikus nuo alkoholiko? Tu tikrai nori būti vieniša mama? Aš manau, kad čia didelė savivertės problema, kad tu nemanai, kad esi verta pilnos šeimos, normalaus vyro, normalios šeimos. Kodėl? Atsakyk sau. Gal neveltui tų vaikų nebuvo? Žinau tokių atveju, kai žmonės bando bando, o paskui sutinka kitą žmogų ir atsiranda tie vaikai nuo pirmo karto

SU SV. Kaledom! Moterys, laikomes, mylim save, gerbiam ir viskas bus gerai
Vienu zodziu, vakar pas mane atvaziavo su tokiu gan rimtu pretekstu, kad sutikciau susitikti... nu ir kaaa... pradejo traukti dovanas, geles, meskiukus... jazau... tada paemiau tas dovanas, nes primygtinai prase, grizau namo ir sedziu tokia apsalus... tada praejus keliom valandom paprase, kad dar karta nusileisciau... nu ir pradejo savo litanija, kad dar niekada niekada nebuvo taip kentejes, kad as jam esu svarbiausias zmogus jo gyvenime, kad ziauriai ji nubaudziau, viska viska suprato ir t.t. kad dabar tikrai tikrai pasikeis, nes bando keisti savo poziuri i gyvenima, nori viska pradeti nuo 0... nu ir kaaa... nieko as jam nepazadejau, tiesiog.. sakiau, kad 2013, kai paliksim uz nugaros, 2014 galesim susitikti ir gales pradeti irodineti, kad pasikeite, susigrazinti pasitikejima, viska... labai abejoju ar man aplamai iseis, nes as nznau, ka jam dabar jauciu... ar gailesti ar... net neisivaizduoju... nu bet gal vis delto buna vyru, kurie tikrai susizgrimba ir pasikeicia? visgi, manau, kad yra isskirtiniu atveju, o svarbiausia, kad nori pradeti viska keisti is pagrindu ir net savo poziuri, savo mastyma i gyvenima... kaip sakot?

DAR KARTA GERU, SILTU, JAUKIU, ISIMINTINU SVENCIU IR LAUKIU JUSU NUOMONIU.

*Išgyvensit ir dabar. Sunkiausias pirmas kartas.
**Čia tik jums pasiduodantys pasitaikė. Nenurašykit visų.


Kelintas čia naujos pradžios pažadas? Penktas? Devintas?

Liūdnos Kūčios, liūdnos Kalėdos... kad ir kiek bandyčiau stiprybės rasti, tikėjimo, bet labai labai liūdna... kai širdyje pilna jausmų, kurie jam nereikalingi. Nemaniau, kad galima taip stipriai sužeisti sielą.

Suprantama...Bet po kazkiek laiko pasijuoksit is siu zodziu... Taip buvo ir man... Merdejau tikraja siio zodzio prasme... Laikas nuejo ir nusinese viska, dabar juokinga,kad tokia "skyst" buvau ir pati prisimint nenoriu savo uztinusio, anuomet, veido... Stiprybes, viskas ateina, praeina, nueina...

Sakot? Kol kas man tai absoliučiai nejuokinga Aš galvojau, kad jis pats geriausias dalykas, kuris man galėjo nutikti... tikrai, ir man ne penkiolika, ir tai ne pirmi mano santykiai, bet vis tiek jis buvo vau, jis buvo susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio, aš jo taip norėjau ir taip džiaugiausi juo... Aš tikiuosi laikas nusineš šitą apsėdimą, mintis, tą nemalonią būseną ir skausmą. Bet vat, kad man tai bus kada nors juokinga, netikiu. Aš bijau, kad joks vyras man dabar netiks ir kad jokiu vyru nebegalėsiu tikėti.