Kaip išgyventi išsiskyrimą

o kaip turetu buti? kodel jis negali knygos skaityti?

As ne pries vaiku turejima su juo, as pries ta fakta, kad reiketu su juo bendrauti (del vaiku). Isproteciau tikrai, jeigu kazkoks kontaktas su juo dar butu

Sveikos, kazkur pradzioje labiau rasiau ir as savo istorija. Ilga, bet ir tai labiau abstrakciai. Pacitavau viena, taciau kiekvienoje jusu galiu atrasti ir savo mintis.. Vis kazkas panasaus... Pas mane situacija mazai keiciasi, pradzioje as isvis neatskyriau dienos nuo nakties ir tik miegojau, mama vis budejo prie manes, nes bijojo isvis viena palikt... sake, kad per miegus ir kalbedavau, ir pan... Praejo jau ciut ne 5 menesiai, kai jis mane paliko... tiksliau,pabego nuo atsakomybes. Na, taip, jam galima ,as tai niekur nedingsiu ir nepabegsiu.. Man irgi zadejo, kurem kartu bendra ateiti, nuolat kalbedavo apie vaikeli, mane nescia ir pan.. ruosemes keltis kartu gyventi. Ir bac, nenori jis nieko,nereikia jam. Per ta laika man realiai nepagerejo... Taip save susiedziau, toki emocini stresa patyriau, kad dasivariau iki medicininiu paniko ataku. Va cia tai tikrai baisus jausmas... Niekam to nelinkeciau... Kai protas dingsta, o tu gatava pro langa issokt, nes nezinai, kas su tavimi darosi.. Jau buvau nusprendus ir vaistus pradet vartoti, antidepresantus, bet vis kazkaip delsiau, bijojau pradeti del vaiko... Nors as isivaizduoju, koki pragara mano lelyte kartu isgyvena su manimi.. Geriu dabar tik tada, kai prasideda paniko priepuolis... O jis daznas svecias dabar pas mane.. Prisiminimai apie ji neisbleso, nedingo, ilgesys vis dar tik stipreja.. Kiekviena diena isverkiu du litrus asaru, uzgrauziu save iki issekimo visisko.. Buvau pradejus dirbti kaip tik naujam darbe, o kai paliko, meciau, nesugebejau isvis nieko daryti... iki siol nieko nenoriu, nuo visko bloga... Apie kitus vyrus isvis patylesiu, neisivaizduoju tokio, su kuriuo galeciau gyventi, buti laiminga ar kuris pakeistu manaji.... nera ir netikiu, kad bus... Vienintelis dziaugsmelis man dabar yra mano paneles judesiukai... Bet tuoj pat vel apsiverkiu, kad mazyle netures tecio, kad neaugs pilnoj seimoj... Suprantu, kad privalau buti stipri, bet nesuvokiu,kaip... kaip... atrodo neimanoma... nes per si laika buvo tik VIENA naktis, kada jo nesapnavau...
Baisu, merginos, kad tiek yra kencianciu... Suprantu visas, kurios tai isgyvena.. Nes labai skauda... labai... sirdis isdraskyta, suplesyta i gabalus ir numesta kraujuojanti...

Falandra labai gaila girdėti, visgi tikiuosi atsigausi, tikrai pažįstų merginą, kuri buvo tokioje situacijoje ir dabar vėl turi šeimą ir yra labai laiminga. Aš žinau, kad sunku tuo tikėti, nes pati save lygiai taip pat stumiu į depresiją. Šįryt išsigandau, nes visi rūbai jau per dideli, nukrito svoris, o ir taip jau liekna buvau. Jei išsitraukiau sarafaną xs ir kabo ant manęs... Valgyti stengiuosi kiek man išeina, bet nuo nervų nykstu tiesiog. Taip, kaip normaliai reikia dirbti tokioje būsenoje, galva plyšta, ryte vos ne pykina. Vaistus raminamuosius aš pati gėriau, nes tiesiog panika apimdavo pirmom dienom. Skamba tikrai baisiai, kad meilė šitaip gali padaryti, bet gali. Niekam to nelinkėčiau. Bent jau mane užklupo, kai apskritai buvau jautresnė, kažkoks ruduo man buvo emociškai sunkus, tai gautas stresas mane visai išsunkė ir išmušė iš vėžių.

Gali, bet kai jis atostogauja šiuo metu, o man yra pats darbymetis (aš buhalteriauju), tai būtų labai smagu jei jis knygas pasiskaitytų iki man grįžtant. Na tiesiog kai grįžti nusikalusi kaip šuo, tai norisi bent minimalaus dėmesio, norisi pasijusti reikalingai, norisi, kad tave tiesiog apkabintų. O dabar grįžtu ir matau, kaip jis miega, žaidžia ar dar kažką.
Vakar irgi... Grįžau iš darbo, o jis miega. Na OK persirengiau, aprinkau kambaryje rūbus, sudėjau "šmutkes" į savo vietas, susitepiau kelis sumuštinius ir užkandau. Pas mus turėjo ateiti svečių ir jis tą puikiai žinojo. Ir ką? Prieš pat ateinant svečiams jis nuėjo į virtuvę valgyt daryt. Na ar galima taip? O kai priminiau jam, kad mes šiaip jau laukiam svečių, tai jo atsakymas buvo "tai ką man dabar daryt?". Kaip supratu tai jis pamiršo apie tai... Na tai ir gavosi taip, kad visi arbatą gėrėme virtuvėje (ji yra vos kelių kvadratų, tad vaizdas buvo...).
Nežinau, gal tai yra normalu, gal aš čia per kažko nesuprantu. O gal tai tiesiog toks periodas ir viskas praeis.

Tu dabar lauki pačio didžiausio stebuklo tai yra fantastika, tai bus žmogeliukas pats pačiausias tavo gyvenime. Turbūt labai daug analizuoji esamą situaciją ir sapnuoji kasnakt. Nuo per didelio kiekio minčių ir susirgai. Labai skaudu, kai šitaip žmonės sukrečia kitų gyvenimus, bet...jeigu pati nebesusitvarkai sus avo mintimis, būtinai kreipkis pagalbos. Nes visa esmė ir slypi, kaip suvoki šią situaciją, savęs, būsimo vaiko turbūt gailiesi iki begalėjimo, ko nevertėtų daryti. Tiesiog ieškok žmogaus, kuris sudėlios tau mintis.


Skaitau jus visas...man irgi taip buvo prieš porą metų išsiskyriau po labai ilgos draugystės, nors jau planavom leliuką. Aš jį vieną įsivaizdavau savo vaikų tėvą, jį vieną vyrą šalia savęs...nors matau iš šono, kad netinkam vienas kitam kaip vyras ir moteris. Tik ir laikė mus mūsų sutampančios mintys, humoro jausmas, pomėgiai...bet kiti būtent tuose santykiuose nulėmė blogą pabaigą. Tuo metu atrodė blogą... Taip pats gyvenimas matyt surėdo, vieną atima, kitą duoda. Dabar gavau nuostabų vyrą...nors su juo susipažinom nepraėjus nei mėnesiui po mano skyrybų..tik pradėjom artimiau bendrauti šiek tiek vėliau. Pradžioje norėjau jį palikti, nes negalėjau niekaip pamiršti buvusio. Ir dabar širdį dar sukirba, manau visą gyvenimą kirbės. Bet šiuo metu džiaugiuosi ką turiu. Tad NIEKADA nepraraskite vilties. Jeigu gyvenimas atima iš jūsų kažką, visada duoda atgal. Atima tai, ko jums nereikia-nebereikia-nebetinka. Tą suvoksit tik praėjus daugiau laiko širdis nori vieno, puikiai suprantu. Bet ir širdelės aprims, tik reikia laiko...

Ačiū, kad papasakojate istorijų su laiminga pabaiga. Kaip tik dabar pamatyti tą langą ar tas kitas duris? Dabar toks jausmas stoviu ir veltui beldžiuosi prie tų uždarytų ir kankinu save.

tai uzrakintom durim reikia nugara atsukti, tada pamatysi

Ištryniau iš telefono... iš širdies neištrinsiu, bet bent jau taip simboliškai iš telefono...

na taip, sutinku, kad tokia situacija nelabai gera. galima butu sumest visa beda del to ant vyro, kad jis nesuprantingas, niekas jam nerupi ir panasiai. va tu surasei cia ko tu noretum is jo kai gryzti is darbo sugryzus. ar sakei jam tai, jei sakei , gal jis nesuprato, gal ne taip pasakei. pamegink iseidama i darba graziai surasyt ko tu noretum is jo, ko lauki ir palik matomoj vietoj.. Gal tai labiau suveiks nei pokalbis
ar esi skaiciusi ka nors apie vyro ir moters santykius, pvz "vyras is marso o moterys is veneors" ar panasiai ?
Papildyta:

megink bendraut su kitais, nesvarbu kaip, realiai ar internetu, tiesiog bendrauk nieko nezadedama ir nesitikedama. tai pades nukreipti mintis kitur, nebegalvosi apie ji, apei savo skausma ir pamatysi, kad pamazu bus ramiau. O svarbiausia nenustok myleti ir vertinti save ir tiketi, kad kada nors viskas bus gerai

Taip, bandau taip ir daryti, ir apskritai užsiimti kažkuo... tik kartais apima neviltis, silpnumas, tiek fiziškai, tiek emociškai esu kažkokia pervargusi. Atrodo, kada tas košmaras baigsis. Aš su tokia savijauta gyvenu jau mėnesį laiko, tai matyt nenuostabu, kad taip jaučiuosi. Atrodo tiesiog jau trūksta fizinių, protinių jėgų.

Sakiau, bet gal nesuprato manes. Taip, turbut kaltas nesusikalbejimas. Gal as nemoku pasakyt taip, kad suprastu.
O knyga skaiciau, bet pamirsau jau viska. Turbut reikia dar karta paskaityt..
Aciu