Falandra, mažute, laikykis... tavęs tai nepaguos, bet aš jaučiuosi panašiai, tik tiek, kad neturėsiu kūdikio. Mylėk jį, transformuok visą meilę jam, savo kūdikėliui. Patikėk, ne tu viena šitame pasaulyje dabar taip jautiesi, galiu pasirašyti praktiškai po kiekvienu tavo žodžiu. Aš visą savaitę prabundu su beprotiškai besidaužančia širdimi, man yra fiziškai bloga, pykina rytais, aš nemoku apsakyti to siaubo. Tai praktiškai tęsiasi pusę dienos, todėl negaliu valgyti, visą kūną yra sukausčiusi įtampa. Ir irgi klausiu savęs, klausiu jo mintyse, ar tu supranti, ką tu man padarei? O nėščia moteris ir taip jautresnė, todėl įsivaizduoju, kokį siaubą viskas tau kelia. Tiesiog vyrai tokie yra, nežinau, kas ten pas jų galvose. Viską labai labai suprantu, ką tu rašai.
QUOTE(Falandra @ 2014 01 10, 01:32)
Atsiprasau, mergaites, kad taip issiliejau.. 
Tiesiog jau nebezinau, kur visa tai deti ir mane tai tuoj sudraskys i gabalus... baigiu isproteti...
Tiesiog jau nebezinau, kur visa tai deti ir mane tai tuoj sudraskys i gabalus... baigiu isproteti...Liekis kiek tau tik reikia. Kuo daugiau skausmo isliesi, tuo maziau save is vidaus grausi. O gyvent tu irgi turi del ko. Po galais juk tavyje auga gyvybe. Del jos stenkis. Apie ja galvok.
Patarciau tau nueiti pas psichologa. Jis turetu tikrai padeti.
Mergyt stenkis atsistoti ant koju del vaiko, nes tiek save grauzdama is vidaus tu kenki ne tik sau... Pasistenk. Mes moterys stiprios
Siaip111 na o tu kaip? Jau matau gereja pas tave reikalai po truputi
Kiek aš skaičiau, tokiose situacijose reikia psichoterapijos, kreiptis pas psichoterapeutą, tai procesas ir darbas su savimi. Nėra stebuklingo recepto, deja. Suprantu Falandrą ta prasme, kad sveikas protas neveikia, tu gali pasakyti sau, kad nesinervink, bet emocijų nesuvaldysi. Vienintelis matyt būdas yra kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Mane vakar irgi artimas žmogus bandė įtikinti, kad aš jau perlenkiu lazdą ir net piktai sakė baigti. Na, o ką aš galiu padaryti... tai paveikia fiziškai, emociškai, aš pilnai nevaldau savęs. Tiesiog Falandra galvok, ne ką praradai, o ką turėsi, jūsų meilė buvo ne beprasmė, bus vaikas. Tuščiom viltim savęs nemaitink, bet gyvenimas nenuspėjamas, vyras gali ir atsitokėti. Žiauru, kai atsitinka, tai, ko labiausiai bijojai. Man irgi taip nutiko. Bet viskas praeina, viskas bus gerai, ne šiandien, bet kada nors. Viskas praeina.
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 10, 10:45)
Kiek aš skaičiau, tokiose situacijose reikia psichoterapijos, kreiptis pas psichoterapeutą, tai procesas ir darbas su savimi. Nėra stebuklingo recepto, deja. Suprantu Falandrą ta prasme, kad sveikas protas neveikia, tu gali pasakyti sau, kad nesinervink, bet emocijų nesuvaldysi. Vienintelis matyt būdas yra kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Mane vakar irgi artimas žmogus bandė įtikinti, kad aš jau perlenkiu lazdą ir net piktai sakė baigti. Na, o ką aš galiu padaryti... tai paveikia fiziškai, emociškai, aš pilnai nevaldau savęs. Tiesiog Falandra galvok, ne ką praradai, o ką turėsi, jūsų meilė buvo ne beprasmė, bus vaikas. Tuščiom viltim savęs nemaitink, bet gyvenimas nenuspėjamas, vyras gali ir atsitokėti. Žiauru, kai atsitinka, tai, ko labiausiai bijojai. Man irgi taip nutiko. Bet viskas praeina, viskas bus gerai, ne šiandien, bet kada nors. Viskas praeina.
Jums abiems, tau ir Falandrai ,manau reiktu specialisto pagalbos, jei kuri laika neina susiimti, nerandi nieko kas padetu nukreipti mintis kitur, tai nera gerai. O dar kai Falandra neisivaizduoja gyvenimo be jo, kad be jo ji yra niekas, tai cia is viso blogai.
Negalima taip saves nuvertinti ir nemyleti. Nė vienas zmogus negyvena dėl kito, gyveni del saves, pirmiausia turi galvoti apie save, kad paciam butu geriau, o ne naikinti save
QUOTE(Mute @ 2014 01 10, 09:04)
Jums abiems, tau ir Falandrai ,manau reiktu specialisto pagalbos, jei kuri laika neina susiimti, nerandi nieko kas padetu nukreipti mintis kitur, tai nera gerai. O dar kai Falandra neisivaizduoja gyvenimo be jo, kad be jo ji yra niekas, tai cia is viso blogai.
Negalima taip saves nuvertinti ir nemyleti. Nė vienas zmogus negyvena dėl kito, gyveni del saves, pirmiausia turi galvoti apie save, kad paciam butu geriau, o ne naikinti save
Negalima taip saves nuvertinti ir nemyleti. Nė vienas zmogus negyvena dėl kito, gyveni del saves, pirmiausia turi galvoti apie save, kad paciam butu geriau, o ne naikinti save
Tai aš to neatmetu ir nesu prieš, jei ir toliau negerės. Tiesiog yra baisus stresas visam organizmui, Falandrai dar ir hormonai. Suprantu, kodėl ji dabar negali galvoti apie meilę sau, mane asmeniškai netgi pykdo raginimai primygtinai vėl džiaugtis gyvenimu, tarsi būtum pririštas prie kėdės, o tau sakytų, ko tu neini pasivaikščioti. Aišku naikinti savęs nereikia ir reikia stengtis dėl savęs.
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 10, 11:25)
Tai aš to neatmetu ir nesu prieš, jei ir toliau negerės. Tiesiog yra baisus stresas visam organizmui, Falandrai dar ir hormonai. Suprantu, kodėl ji dabar negali galvoti apie meilę sau, mane asmeniškai netgi pykdo raginimai primygtinai vėl džiaugtis gyvenimu, tarsi būtum pririštas prie kėdės, o tau sakytų, ko tu neini pasivaikščioti. Aišku naikinti savęs nereikia ir reikia stengtis dėl savęs.
o gal geriau nelaukt ziurint pageres ar ne, gal uzteks keletos pokalbiu, gaut patarimu ka turetum daryt, kaip sau padet, gal pati i kai ka paziresi visai kitaip. kartais belaukdamas kol pageres sau nenoredamas blogiau gali pasidaryt, tada jau sunkiau is viso to issikapstyt
QUOTE(Mute @ 2014 01 10, 07:05)
Falandra, o tu pas psichologa lankaisi ar vien tik vaistus geri ?
Tai vat tame ir esme, kad as lankausi pas psichologe... kartais du kartus per savaite. Jau is nevilties ir buvau kriziu centre, lankydavau kas diena dienos stacionara... Nezinau, nebesusikalbu su savimi visiskai... Viskas varo i nevilti... As is tiesu, jei ka ir darau, tai darau dabar del leliuko... Bet ir tai nezmoniskai sunku... nepakeliamai sunku... Pirmus menesius irgi nevalgiau, o ir taip kudute esu.. Po to prisiverciau valgyti del lelytes... tiesiog verciuosi, per prievarta, nors daznai tas kasnis tiesiog strnga gerklej su asarom... Jei nesilaukciau, tai tikrai buciau jau sae nualinus kaip siaip .... Skaiciau as jos visas mintis, viskas labai panasu.... Labai panasiai mastau ir tikrai esu prarajoj, skestu.. jau beveik 5 menesius... Suprantu, kad dar ir nestumo hormonai veikia tragiskai, bet kai pagalvoju, kas bus po gimdymo... Myliu as sita vaikeli labai, bet man atrodo, kad as nesu stabili ir verksiu kartu su ja... Labai bijau visko... Ir i baznycia pradejau vaikscioti, ir ko tik nedariau... Nu niekas nepadeda... ilgiausiai valandai galiu aprimti... Tiesiog baigiu isproteti, mergaites... O as dar visad buvau tokia jautri... Visad viska emiau giliai i sirdi... Ir man draugas buvo tokia atrama visus tuos 5 metus, visada paguosdavo, padedavo, jausdavausi saugi labai... Jis zinojo, kokia as jautri ir zinojo, kaip bijau jo netekti... Jis irgi verke, kai man viena karta buvo labai blogai ir su greitaja veze i ligonine, prase jo nepalikti, pirma karta maciau ji isterikuojanti tiesiog, panikoj... o tai irgi buvo geguzes menesi kazkur... o rugputi mane jis paliko... tai ir kyla tie klausimai "kodel???? ar tu zinai, kaip man skauda dabar?? ka tu padarei???" atrodo, nors akimirkai pabutu mano kailyje, taip nebesielgtu...
Nezinau, kaip sustipret.. stebuklingo recepto nera.. Vaikinai kazkaip visada lengviau isgyvena, o merginos jautresnes... Jos kazkaip labiau analizuoja, vertina... Galu gale ir sazine pas jas kazkaip labiau veikia... As taip niekad negaleciau pasielgti su man artimu zmogumi... Niekad... Net jei jo nemyleciau... Buvo pas mane tokiu atveju, bet nei vieno taip nepalikau ir neiskaudinau...
Stiprybes mums visoms, mergytes
Kazkaip bent tiek geriau, kad jautiesi gal ne viena... Nes as draugiu neturiu... turiu kelias, bet viena taip pat juodoj depresijoj, tai tikrai nekas, kita Londone dabar susizadejo su draugu, tai irgi nekokia paguoda.. o daugiau kaip ir neturiu... Gal dar tas apsunkina, kad kazkaip baisiai ir vienisa jauciuosi.. Neturiu kazko artimo be mamos... Nes visad uzteko draugo, jis buvo mano artimiausia siela...
QUOTE(Falandra @ 2014 01 11, 03:36)
. Neturiu kazko artimo be mamos... Nes visad uzteko draugo, jis buvo mano artimiausia siela...
ir nepadeda nei psichologas nei kriziu centras? gal pabandyk ieksoti kito psichologo? nes ne su visais gali rast bendra kalba, gal kazkas tarp jusu nesirisa arba taiko ne tokias priemones? nera lengva is tokios busenos isbristi, bet turi ismeginti viska, kas tik imanoma, net jei tau atrodo kad nieko gero is to nebus. visi esam ajutrus, bet manau beda tame, kad tu ji per daug sureiksmini, kad tu ji laika visu savo pasauliu... negalima taip.. turi suprasti, kad svarbiausia esi tu, o ne jis, kad gyveni del saves , o ne del jo... o tai reiskia kad tu nelabai myli save, nevertini saves. Pagalvok, negi tu taip nieko ir nereiski sau? Tai gali skambet skaudziai, gali pykti del tokiu zodziu.. bet taip yra. kad ir kaip tau skauda, kad ir per prievarta, bet turi eiti pirmyn, daryti kazka del saves, jei nori iseiti is tos busenos. Ne vienas vyras pasaulyje nera vertas to kad tu taip jaustumeis, kad ir kaip ji myletum. megink susirasti kazkoki tai uzsiemima, kuris tau butu mielas, patiktu, veiktu raminanciai. pvz as atradau dekupaza ir taip man padejo, ramino. eik i zmones, gal surasi koki uzsimima, kuriame gali dalyvauti ir buti tarp zmoniu, nebuk viena. pasiimk skaityt ka nors, ir nesvarbu kad puslapi skaitysi 30 min ( as taip skaitydavau, nes nuolat mintys nukllysdavo ) dar gali pameginti skaityti literatura apie psichologija, kazka kas butu apie santykius, apie moteris. yra viena knyga, dar jos neperskaiciau, bet atsiliepimai geri "Moterys kurios myli per stipriai". man atrodo kad tu myli per stipriai... Vilniuje yra moteru bendravimo grupe, jei tau yra galimybe, kreipkis ten
Mute, žinok ne vienodai visi esame jautrūs... Aš kaip ir Falandra galėčiau priskirti prie jautresnių žmonių, apskritai daug ką imu į širdį, sunkiai pakeliu stresą, ypač šitą rudenį buvau labai jautri, todėl santykių krizė apskritai mane išmušė iš vėžių. Tai sunku paaiškinti, kitas žmogus gal nesupranta, ko jaudintis dėl kokios nors smulkmenos, o va jaudiniesi, kankina įtampa, nerimas. Aš Falandra vėl prisidedu prie tavęs, man būtų dabar lengviau, jei iki tol nebūtų buvę to demonstravimo begalinės meilės, švelnumo ir rūpesčio. Pas mane lygiai taip pat viskas nutiko sakykim staiga. Prieš mėnesį sako, kad nenoriu tavęs netekti ir neabejoju, kad myliu, o paskui boom... jis man nieko nebegali pasakyti, tik bėga. Aš irgi ieškau sprendimų, nes šįryt prabudau nuo nerimo priepuolio ar kaip pasakyti, širdis kala, miegoti negali, jautiesi kaip beprotis. Ir irgi mintys... ar tu žinai, ką tu man padarei? Galvojat man ant savęs neima pyktis? Norėčiau tikrai nesinervinti dėl kažkokio vyro, bet jei dienos eigoje aš galiu kontroliuoti visa tai, ryte man pats blogiausias laikas... Bet stengiuosi stengiuosi, einu, kur kviečia, neatsiriboju nuo žmonių... reikia išbristi kažkaip.
Aciu uz patarimus, Mute. Skaiciau ta knyga "moterys,kurios myli per stipriai", nes is tiesu as labai ji mylejau. Beprotiskai... Mes abu buvom kaip sulipe.. tai ir yra blogiausia... 5 metus vienas be kito niekur... kiekviena diena susitikdavom, o jei ne, tada budavo liudna baisiai... realiai koki menesi esam atskirai praleide, kai mums jau zmones ir psichologai pradejo sakyti, jog mes per daug sulipe, nieko vienas be kito nematom ir pan... visad visur kartu, nes mums budavo geriausia kartu... uz tai ir draugiu neturiu normaliu, nes net jei susitikdavau su kokia, galvodavau vien apie ji... Sudetinga situacija labai... Psichologe sake, kad sita issiskyrima as isgyvenu sunkiau nei kai kurie zmones netekti, mylimojo mirti... tiesiog nesugebu jo paleisti, nes tiek metu jis buvo mano dalis, mano visas pasaulio centras... Todel iseidamas ir issinese visa mane... Tikiu, kad ir jam nera lengva.. kiek zinau, lankosi pas psichologus taip pat... bet jis tvirtesnis nei as... viskas itin sudetinga, nes per daug mes buvom sulipe.. negalejau be jo ne dienos isbuti... O ta grupe zinau, lankiausi, labai aciu.
Siaip111, panasu, kad mes jauciames kone vienodai... zinau ta nerima... atsargiai, kad nepavirstu panikos priepuoliu, nes tada nezinai nei kur detis, nei ka daryti, protas uzsiblokuoja ir pro langa gali issokt... Tokia busena gali kartotis kelias valandas, isgeri vaistu, apsiramini kiek, po to gali vel prasideti... tikrai labai baisu.. Gerai, kad neatsiriboji nuo zmoniu, tai padeda bent jau kuriam laikui uzsimirsti... O as dabar suvokiu, kad labai blogai, jog neturiu kazkokio artimo draugo ar drauges.. Turiu mama, bet ji jau irgi baigia isproteti matydama mane... Negali uzsikrauti vienam zmogui.. todel labai gailiuosi, kad kazkada atstumiau drauges nebendravimu... Dabar va neturiu kam issipasakoti, su kuo iseiti kazkur... taip noretusi kazko artimo...
Skaiciau ta knyga "moterys,kurios myli per stipriai", nes is tiesu as labai ji mylejau. Beprotiskai... Mes abu buvom kaip sulipe.. tai ir yra blogiausia... 5 metus vienas be kito niekur... kiekviena diena susitikdavom, o jei ne, tada budavo liudna baisiai... realiai koki menesi esam atskirai praleide, kai mums jau zmones ir psichologai pradejo sakyti, jog mes per daug sulipe, nieko vienas be kito nematom ir pan... visad visur kartu, nes mums budavo geriausia kartu... uz tai ir draugiu neturiu normaliu, nes net jei susitikdavau su kokia, galvodavau vien apie ji... Sudetinga situacija labai... Psichologe sake, kad sita issiskyrima as isgyvenu sunkiau nei kai kurie zmones netekti, mylimojo mirti... tiesiog nesugebu jo paleisti, nes tiek metu jis buvo mano dalis, mano visas pasaulio centras... Todel iseidamas ir issinese visa mane... Tikiu, kad ir jam nera lengva.. kiek zinau, lankosi pas psichologus taip pat... bet jis tvirtesnis nei as... viskas itin sudetinga, nes per daug mes buvom sulipe.. negalejau be jo ne dienos isbuti... O ta grupe zinau, lankiausi, labai aciu. Siaip111, panasu, kad mes jauciames kone vienodai... zinau ta nerima... atsargiai, kad nepavirstu panikos priepuoliu, nes tada nezinai nei kur detis, nei ka daryti, protas uzsiblokuoja ir pro langa gali issokt... Tokia busena gali kartotis kelias valandas, isgeri vaistu, apsiramini kiek, po to gali vel prasideti... tikrai labai baisu.. Gerai, kad neatsiriboji nuo zmoniu, tai padeda bent jau kuriam laikui uzsimirsti... O as dabar suvokiu, kad labai blogai, jog neturiu kazkokio artimo draugo ar drauges.. Turiu mama, bet ji jau irgi baigia isproteti matydama mane... Negali uzsikrauti vienam zmogui.. todel labai gailiuosi, kad kazkada atstumiau drauges nebendravimu... Dabar va neturiu kam issipasakoti, su kuo iseiti kazkur... taip noretusi kazko artimo...
QUOTE(Falandra @ 2014 01 13, 00:46)
Siaip111, panasu, kad mes jauciames kone vienodai... zinau ta nerima... atsargiai, kad nepavirstu panikos priepuoliu, nes tada nezinai nei kur detis, nei ka daryti, protas uzsiblokuoja ir pro langa gali issokt... Tokia busena gali kartotis kelias valandas, isgeri vaistu, apsiramini kiek, po to gali vel prasideti... tikrai labai baisu.. Gerai, kad neatsiriboji nuo zmoniu, tai padeda bent jau kuriam laikui uzsimirsti... O as dabar suvokiu, kad labai blogai, jog neturiu kazkokio artimo draugo ar drauges.. Turiu mama, bet ji jau irgi baigia isproteti matydama mane... Negali uzsikrauti vienam zmogui.. todel labai gailiuosi, kad kazkada atstumiau drauges nebendravimu... Dabar va neturiu kam issipasakoti, su kuo iseiti kazkur... taip noretusi kazko artimo...
Aš stengiausi būti nesulipus, todėl tų žmonių yra aplinkui, bent jau kol kas, nes įsivaizduoju, kad jau visiems darosi sunku su manimi, nuotaikos labai permainingos, vieną akimirką šneku, kitą jau visiškai esu atsiribojusi ir man niekas neįdomu. Tas ir vargina labiausiai, permainingos nuotaikos, rytinis nerimas... šiąnakt dar ir užmigti kažkodėl negalėjau, todėl dabar ypatingai sunku. Na vat panašiai ir būna, kad užeina toks bejėgiškumas, tarkim savaitgalis praėjo normaliai, o va šiąnakt jau nėjo užmigti, jau emocijos sunkiau valdomos, atrodo nežinai, kur pasidėti, kad būtų gerai.
