Kaip išgyventi išsiskyrimą

tikrai gali buti nesusikalbejimas, o ne tai kad jam nerupi
paskaityk, blogiau tikrai nebus, ir jam pasiulyk, juk skaito knygas. dar yra nebloga "penkios meiles kalbos". tik amanu tokias knygas reikia skaityt ne karta, kad nepasimirstu. dar yra vienas neblogas puslapis internete, jei idomu galiu nuoroda imest

imesk. Tikrai idomu
O rupet tai gal ir rupiu, bet jis ir pats nelabai moka tai parodyt turbut. Arba parodo, o as nemoku pastebeti...

http://sarunasmazuolis.lt/
su jais galima pasikonsultuot el,pastu jei yra noras

Nesistenk nieko pamatyti. Dabar turi išgyventi skausmą. Jis niekur nedings, kad ir ką bedarytum, kažkiek kažkada, kai užsimirši, tas skausmas sumažės, paskui neturėsi ką veikti ir vėl skaudės. Tiesiog išgyvenk.. vienoms padeda išėjimai, bendravimai su kitais, kitoms nelabai. Nors buvimas su kitais iš tiesų kažkiek gydo. Aš pradėjau skaityt knygas ir jau du metai vis skaitau kiekvieną kažkokią knygą vieną kitą. Paskutinį kartą skaičiau turbūt mokykloje t.y. prieš 10 metų atrandi kažką vistiek. Niekada nežinai kaip dar gyvenime gali susiklostyti, galbūt dar būsit kartu. Mano ex atsipeikėjo praėjus keliems mėnesiams, tai save kaltinau, kodėl neišbuvau tiek laiko viena bet kažin kaip būtų susiklostę susitaikius...
Atsimenu kaip pati prieš 2 metus sėdėjau internete visas temas skaičiau, sekiau SM tokio pačio likimo moteris, ieškojau to recepto kaip kaip kaip... receptas tik vienas - laikas tik jokiais būdais nepasiduok depresijai. O skyrybos yra išgyvenamos

Bern, jau abudu pridarėm pakankamai, kad nebebūtume... aš su savo bejėgiškumo demonstravimu, jis su savo bėgimu. Vėlgi ironiška, ryškiai abudu turim problemų, lyg vat ir tiktumėme vienas kitam Juodas humoras. Daug daug klaidų padaryta. O aš dar tokia užsispyrusi ožka esu, jei man atrodo, kad galiu ištaisyti, tai jau nežinia, ką padarysiu. Dar labai linkusi aš save kaltinti. Tai va ir reikia man paleisti, atleisti ir sau, ir jam. Gi negali vienas išgelbėti santykių?

Brangioji, tu tiesiog privalai susitaikyti. Ne del saves. Apie save jau nebegalvoj, apie ta, ka planavot ir kaip turetu buti su juo. Pagalvok dabar apie ta savo stebukleli, kuris jau galima sakyti atejo i tavo gyvenima. Kalbekis su juo. Ne apie teti. Ne apie ateiti be tecio. O apie judvi. Apie judvieju grazia ateiti. Apsidairyk aplinkui. Kiek daug geru ir tave mylinciu zmoniu. Paziurek, kaip jiem skaudu matyti tave tokia, kokia mato dabar. Kaip kiem baisu turetu buti. Gal net baisiau, nei yra tau paciai. As suprantu, zinau, kaip tau skauda. Suprantu, kad tu nebesivaldai. Atrodo kazkokios antgamtines jegos veikia. Nes tai tikrai nenormalu, kai zmogelis pats nesupranti, kas darosi ir kodel nesugebi susitvardyti bet tu turi stengtis, turi kovoti su savimi, turi bandyti pati uzsikresti gera nuotaika. Tiesiog bandyk kazkaip nukreipti tas mintis teigiama linkme. Juk judviems viskas bus gerai, labai gerai, jus tikrai butite laimingos. Pamatysi. Tik dabar sunku tuo patiketi, bet TAIP TIKRAI BUS!!!!!


Ir man nukrito ziauriai svoris ligi siol dar komentaru del valgymo sulaukiu o garderoba tai teko atsinaujinti beveik nuo a iki z.



pirmiausia reikia (tik nezinau kaip) nustoti belstis i tas uzdarytas. susitaikyti su tuo, kad jos jau nebeatsivers niekados. o po to kazkaip pasimatys, kad yra ir daugiau tu duru.......


saunuole

Oi kiek ir aš save kaltinau, tiksliau gailėjausi, kodėl nedariau taip anaip, kodėl jam dėmesio tokio anokio nerodžiau, nors skyrybų esmė-priežastis labai rimta, kitos moterys iš karto viską nutrauktų ir nesigręžiotų atgal...bet, aš ir save kaltinau dėl atsiradusių bėdų santykiuose. Tik kažin ar kas pasikeistų, jeigu būtų duotas antras šansas. Manau, tik trumpam. Žmonės nesiskiria, kai tikrai myli vienas kitą, o stengiasi problemas spręsti. Ir nereikia nei savęs vadinti bloga, nei jo blogu. Tiesiog jums nesusiklostė santykiai, bet nereiškia, kad ateityje tu nebūsi mylima tokia kokia esi Jis turi norėti ir turi leisti tau taisyti tai, ką esi pridirbus o jeigu neleidžia - vadinasi nenori, jam to nereikia. Ir nieko čia nepadarysi. Skaudu, bet reikia su tuo susitaikyti. Neskaičiau visos temos - kiek kartu jūs buvote?

Šaunuolė
Tai jau gera pradžia. Jau po truputį pradedi nusisukinėt nuo tų užsitrenkusių durų
Po truputėli ir širdis atsigaus. Pamatysi
Papildyta:


Ačiū labai labai labai
Paskaičiau kelis straipsnius ir dabar jau net žinau, kaip pasielgsiu, kad viską ištaisyčiau.

Panos, tikrai tikrai noriu pasveikti, noriu atleisti sau ir jam, baigti eiti iš proto... Nors sunku persiorientuoti nuo to, kad mes esame jau nebe mes, bet tikiuosi dabar tą savo ožkinį užsispyrimą taikyti sau, kad išgyvenčiau, o ne toliau bandyčiau prisibelsti ten, kur žmogus nenori įsileisti.

nera uz ka, svarbu kad padetu

Aciu, merginos uz palaikyma



Taip, as sapnuoju ji kiekviena miela nakti, analizuoju viska nuo iki... Bet nebegaliu net kitaip jau...



Aciu labai uz tikejima ir vilti, uz grazius zodzius Bet kaip sunku.... Atrodo, viskas, baigesi gyvenimas, pasaulis sugriuvo ir vien tik juoda... kad niekada nebebus gerai, nes viskas viskas sugriuvo... Iseidamas issinese visa mane ir liko tik tustuma, slapia bala... Puikiai zinojo, kokia man yra svarbi PILNA seima, kaip as noriu jos... nes pati augau be tecio, jam as nerupejau.. ir koki randa turiu... Pats taip nekente mano tevo, sake, kaip jis taip galejo pasielgti, kad jis ne vyras ir pan... Kai as labai nepasitikejau ir juo, ir kitais vyrais, kiek metu jis bande mane itikint, kad jam seima pati svarbiausia, kad sitaip pasielgt niekada negaletu ir jam tai nesuprantama... O kaip pasielge?? Dar blogiau nei kad mano tevas kadaise... Kaip atsitiest, kaip gyvent toliau, kai viska taip sudauze? kai svajones, viltys, tikejimas pabiro i sipulius... ir baisiausia, kad as jam nejauciu pykcio, pagiezos... jauciu tik beprotiskai skausminga ilgesi, besalygiska meile, atsidavima... Atrodo, bet ka padaryciau, kad tik sugriztu, kad tik nedingtu is mano gyvenimo ,nes be jo as niekas... be jo neisivaizduoju savo gyvenimo, be jo nematau ateities, nes jis buvo visas mano pasaulis.. vienintelis zmogus, kuri prisileidau taip arti ir isileidau i sirdi... kai niekuo kitu nepasitikejau, jis beldesi, metus sieke, kad tik isileisciau, patikeciau... ir patikejau... ir buvau beprotiskai laiminga... Kiekvienas prisiminimas apie ji man kaip peilis i sirdi.. o ju kiekviena diena buna labai daug, istisai neapleidzia... Ir klausimai kodel? uz ka? kaip jis taip galejo pasielgti, kai prisiekinejo ,zadejo ka kita??? kai sake, kad jam svarbiausia matyti mane laiminga, kad myli mane zelemje, myles ir anapus... kad jis beprotiskai laukia, kai gales mane apkabinti ir paglostyti jau nemaza pilvuka, kuriame gyvens leliukas...kad turesim garbanota auksaplauke mergyte... (nes jis grabanotas) nuolat kalbedavo, kaip isivaizduoja mus vaikstancius parku - as mazyle laikau uz desines, jis uz kaires rankos, mazoji garbane krykstauja, o mes beprotiskai laimingi...
Kruvos klausimu, i kuriuos nerandu atsakymu, nes jis ju nepasake... tada saves kaltinimai, begaline grauzatis ir kalnas asaru, uztinusios akys kiekviena diena... norisi rekti "juk as jau su nemazu pilvu ir jau pilvelyje gyvena lelyte,apie kuria taip svajojai!!! tai kodel neglostai to pilvo, kodel pabegai ir taip pasielgei?????" kartais iseinu i lauka ir kaukiu, verkiu, raudu ,saukiu... nebezinau, kur detis... nes taip skauda.... taaaaaaip skauda... nera zodziu nusakyti, kaip skauda ir kokios ten zaizdos kraujuojancios... kad jis tai suprastu, kad zinotu, ka padare, kad pajaustu, kaip iskaudino... nemanau, vyrams kur kas viskas paprasciau... o as gyvenu pragare... ir nematau sviesos jokios... ir nemylesiu as kito vyro taip niekada...
Atsiprasau, mergaites, kad taip issiliejau.. Tiesiog jau nebezinau, kur visa tai deti ir mane tai tuoj sudraskys i gabalus... baigiu isproteti...

Falandra, o tu pas psichologa lankaisi ar vien tik vaistus geri ?