Kaip išgyventi išsiskyrimą

Kad būtų vienas atsakymas į šitą klausimą... pirma dalis, staiga nežinau, ar noriu būti su tavimi, nežinau, ką jaučiu, vos ne lauk manęs... antra dalis, jo praeitis, kai kas labai norėjo išskirti arba kai ko jisai nebuvo paleidęs... trečia dalis, kad mes matyt netinkame vienas kitam. Čia jau šita mintis jam gimė po visos laisvės ir matyt bendravimo su kita. Kokią aš išvadą padariau? Žmogus pabėgo pirmai krizei ištikus, visiškai nuo manęs atsiribojo, ignoravo ir pasirinko lengviausią kelią. Na mano galva, taip tikrai problemos nesprendžiamos. Matyt paprasčiausiai nebemyli, nors net to man nesugebėjo pasakyti... Tai va toks manęs tampymas, nesugebėjimas priimti sprendimų ir man jų paaiškinti, privedė iki šitokios emocinės būklės. Tai, kad iki tol buvo prisiekinėjama meilė ir visi aplinkiniai šventai tikėjo, kad čia jau vestuvių varpai mums skambės, tikrai irgi nepadėjo ir nepadeda atsitiesti greičiau.

Labai tavo istorija panasi i manaja.

Liūdna, kad taip nutinka... aš labai norėjau viską išsaugoti, bet tam reikia abiejų noro...

Kaip merginos gyvenate?

Sveikos norejau prisijungti ir as prie sitos temos. Galbut siek tiek su kitokia istorijos pabaiga. Bet jei mano problema jau kartojasi ir buvo apkalbeta, sakykite.
Issiskyriau ir as su savo vaikinu po ganetinai ilgos draugystes. Issiskyrimas buvo abipusis, nes abu zinojome kad jausmu nebera ir sunku bus toliau kazka daryti. Po issiskyrimo skaudus ne butent to zmogaus praradimas, bet pats faktas, kad viska reikia pradeti is naujo. Bijau pagalvoti kaip po gan ilgos pertraukos vel i viska reikia ziureti vienisos merginos akimis. Noreciau kazka naujo nuveikti, sutikti nauju zmoniu. Taciau bijau kad tai bus sunku padaryti, visgi lietuvoje zmones labiau uzsidare, sunkiau isilieti i nauju zmoniu grupes (galbut nera renginiu/susitikimu kur butu galima sutikti nauja buri zmoniu).. jei klystu, patarimai ir jusu nuomone butu tikrai reikalingi..

Sveika, manau ta vienatvės baimė yra labai natūrali ir tas žinojimas, kad turi vėl pradėti iš naujo tikrai slegia. Bet šiuo atveju tau turėtų būti lengviau, nes bent jau emociškai nejauti priklausomybės nuo to žmogaus.

Aš prieš tai buvau vieniša, irgi nutraukusi santykius, kurie mane netenkino. Gal suteiksiu tau drąsos pasakydama, kad nebuvo tai taip jau baisu. Visų pirma, patarčiau eiti visur, kur tik yra galimybių eiti, bendrauti su kuo daugiau žmonių, nesvarbu, ar realiai, ar internetu, kai visur pats dalyvauji, esi aktyvus, natūraliai atsiranda tas naujas būrys žmonių. Prisimink seniai matytus draugus, pažįstamus. Imkis pati iniciatyvos kažką kažkur pakviesti, sugalvoti. Bandyk, viską, kas manai tau būtų įdomu. Pvz. aš buvau pamilusi sportą arba užsimanydavau išsikepti kokį sudėtingą kepinį. Tai veiklos, kur ir vienas su savimi gali smagiai praleisti laiką. Kai susigyveni su savo vienatve, anaiptol nebesijauti vienišas. Man tas laikas buvo smagus, aš buvau laiminga, akys žibėjo ir nors tikrai norėjau to artimo žmogaus, bet buvau tokia, kokia ir norėjau būti, ir veiklos buvo pilna, jos buvo tiek, kad pirmuosius savaitgalius, kai pradėjom draugauti su dabar jau buvusiu draugu, aš neturėdavau jam tiek laiko, nes vis kas nors buvo suplanuota, tai koks koncertas, tai vakarėlis, tai kelionė, tai dar kas nors.

Pačiai kol kas to taikyti neina, nes tas žmogus atėmė daugiau nei gali įsivaizduoti. Būtent tą džiaugsmą, tą žybėjimą akyse, tą tikėjimą, kad viskas bus gerai. Dabar tikrai neįsivaizduoju, ko tikėtis galima iš vyrų, iš santykių, jei taip atsitiko. Jis atrodė nuoširdžiausias ir geriausias žmogus, o kaip viskas baigėsi...

Et, jungiuosi prie Jusu atrodo, lyg savo jausmus skaityciau.... vienintelis skirtumas tas, kad nesilaukiu... zmogus, kuris man buvo svarbiausias, kuri vieninteli prisileidau, ileidau i savo seima taip pasielge.... po 4 metu kartu. taip skaudu praejo puse metu, o as jauciuosi taip, klyg tai butu ivyke siandien beveik kasdien sapnuoju ji, kiekviena mintis tik apie ji, jauciuosi kaip apsesta nieko negaliu padaryti, jokia veikla negelbeja...
vienintelis dalykas, kuri as suvokiau, kad niekada nebegalesiu pasitiketi niekuo, nes betkokie grazus zodziai is, kaip kad tau atrodo "patikimo" zmogaus nebutinai turi issipildyti. atleidau jam daug, suteikiau antra sansa, bet jis vel pasielge beveik taip pat dar po poros metu tokia sugniuzdyta niekada nebuvau

change, labai liūdna tai skaityti tik tiek, kad ne tu viena tokia, jei tai bent kiek guodžia... Aš irgi jį vienintelį įsileidau į savo šeimą, parodžiau savo vaikystės namus, savo senelius, man tai buvo labai svarbu,viskas vyko jo iniciatyva, jo pažadai, o dabar net nemoku to apsakyti lyg kažkas pavogta iš manęs būtų, ko jau nesugrąžinsi. Skamba gal vaikiškai, bet man tai buvo labai svarbu, nesu iš tų, kurios keičia vyrus ir visiems pristatinėja. Apie tolimesnį pasitikėjimą ir tikėjimą vyrais kol kas net negalvoju, nes maniau, kad jis yra pats nuoširdžiausias ir geriausias žmogus, kurį buvau sutikusi... kaip klydau. Kaip bus toliau nžn, kol kas džiaugiuosi, kad atsirado apetitas, kad vėl valgau, kad vėl galiu juoktis, kai kažkas tikrai tikrai juokinga... pamažu, gal ir tikėjimas grįš visoms to linkiu

Kaip as Jus suprantu..... Maniau, jog jis bus tuo vieninteliu mano gyvenime deja.... man taip skaudu, kad taip nuosirdziai tikejau jo zodziais nezinau, rodos tiek daug noreciau papasakoti, bet tiesiog nerandu tam zodziu bet kogero ir neverta, nes situacija visgi niekuo nesiskirianti nuo daugumos ir kas idomiausia, kad likau palikta, iskaudinta, neisdaviau ir nieko nepadariau, o viskas apversta taip, lyg as buciau kalta . neva ne taip elgiausi, PER DAUG mylejau. ko pasekoje isgirdau NEMYLIU. po keliu menesiu atsirado, vel meile man neva atsirado, gana jau but vaikais, baikt zaist ir pradet viska rimtai, susituokt, oj kaip myli, o po savaites - "nepyk, nieko tau nejauciu..." kas per......? niekada nebuciau patikejusi, kad jis taip gali elgtis. iki siol matau jog netiki ir visi aplinkiniai.
niekada nesuvoksiu, kaip po sitiek laiko kartu imanoma istrinti zmogu is savo gyvenimo. kaip kazkoki daikta. taip skaudu, kad atidaviau ta pirmaji jausma, pirmus kartus zmogui, kuriam nesu visas gyvenimas ir dar sitiek kancios po visko... bemieges naktys, kosmarai, gyvenimas su vaistais. visiskai isnykes dziaugsmas. galiu pasakyti tik tiek, kad egzistuoju... daugiau nieko. kad ir kiek laiko praeis, zinau, kad tai liks trauma visam gyvenimui. o kur suzlugdytas pasitikejimas kitais zmonemis. niekada nebebus taip, kaip buvo, niekada....

Na kiekvienos iš mūsų istorija gi mums yra vienintelė Tiesiog sakau galbūt bent kiek paguos, kad tu ne tokia viena. Viskas mano irgi pergyventa ir iki šiol dar išgyvenama. Ašaros iki praktiškai isterijos, nerimo priepuoliai, vaistai, negalėjimas miegoti, negalėjimas valgyti, negalėjimas dirbti, pykinimas, sapnai, mintys, savęs kaltinimas... nuoširdžiai negalvojau, kad esu tokia silpna, galvojau esu stipri ir nesuprasdavau tokių merginų, galvodavau durnės kažkokios, kol pati nepapuoliau į tokią situaciją. Change žinok mane irgi išmetė iš savo gyvenimo, visiškas ignoravimas, o tokią meilę prisiekinėjo, kad iki šiol kam pasakau, visi išpučia akis ir stebisi... Na vyrai tokie yra, jiems paprasčiau matyt atsiriboti, jiems meilė gali baigtis per porą dienų. Suprantu tave, aš vis dar neįsisąmoninu, kad to žmogaus nebėra, man atrodo tai nesuvokiama, neįsivaizduojama, atrodo tai košmaras iš kurio pabusiu.

Sveikos merginos
Vis užsuku pažiūrėti kaip Jūs čia laikotės, pasiskaitau Jūsų post'us... Taip norėtųsi bent dalį to skausmo iš Jūsų atimti, kad mažiau skaudėtų...
Kai aš išsiskyriau skaičiau daug straipsnių apie skyrybų skausmą. Ir štai va dar tokį radau:
http://pazintisave.b...i-skyrybas.html
paskaitykite, gal pagelbės
Beje, sveikinu sulaukus šaltuko. Aišku, gaila, kad žiema pavėlavo ir nespėjo mūsų aplankyt per šventes, bet... Vistiek smagu, kad visgi pasirodė
Aš va šį savaitgalį su draugais prisiminiau vaikystę: išlėkėm su rogutėm ant kalniuko. Taip smagu buvo. Pamėginkit ir Jūs pasiorganizuoti, gal tokia mini pramogėlė bent kažkiek pakels Jums nuotaikas...
Falandra kaip tu laikais? kaip tavo ?
Siaip111 o tu kaip? Kiek matau iš post'ų jau tikrai atsigauni po truputį.
Beje merginos, o gal pabandom pagyvinti temą? Aš suprantu, kad skausmas smaugia, bet gal pabandom "įnešti" čia truputį "pozityvo"? Na aš turiu omenyje, kad ne tik guoskimės, bet padėkim viena kitai ir kartu sau. Pasistenkite blaškytis, eiti į renginius, dalinkitės įspūdžiais, dienos nuotaikom, kaip sekėsi darbe ar moksluose... O gal nusipirkote kažką gražaus... Na suprantate ką turiu omenyje?
Manau tai bus nebloga reabilitacija ir vienišumo jausmas nebekankins (ar bent mažiau kankins)
Kaip ir minėjau, pasiskaitau šią temą ir vis bandau sugalvoti, kaip jus prablaškyti. Kolkas man šovė tik ši idėja... Tikiuosi ji Jums patiks

Na bent fiziškai... po truputį stiprėja nervai, širdyje vis dar labai skauda ir negaliu žinoti, kada prasiverš. Tiesiog tikiesi jau lyg ir geriau ir šast, atrodo taip pat blogai, kaip pirmą dieną. Aš irgi skaitau įvairius straipsnius, bandau kažką suvokti ir vis vien nieko nesuvokiu. Jaučiuosi, kaip neišlaikiusi kokio egzamino, kaip kokia nevykėlė, kuri nesugebėjo kažko padaryti. Su tuo vienišumo jausmu. Turiu būti dėkinga, nes šalia manęs yra draugų, šeima, visi visko siūlo, bet tai nesulyginama su asmeniniais santykiais. Tai negali to atstoti. Ir esu įsitikinusi, kad tikrasis vienišumas manęs dar tik laukia, tas skausmingas suvokimas, kad esi viena. Nes kol organizmas visas buvo šoke, tai net ne tas galvoje buvo. Taip, stengiuosi pasidžiaugti mažais dalykais, kad skanaus kažką suvalgau, kad gražią dainą išgirstu, kad įdomus filmas ir guodžiuosi, kad viskas praeina.