Baisybės

Papriestarausiu . Mes ne per kieti, tiesiog sveikai mastantys ir tiek.
O kas liecia tikejimo - tai ''nevyk Dievo medi'' - toks yra pasakymas... Tu tiesiog tiki velnio vaisiais, todel ir ''matai'' vaioduoklius.

Na man nieko baisaus nėra nutikę, bet vis prisimenu keistą įvykį ir nerandu priežasties, kas tai galėjo būti. Vieną kartą kaime, vasarą, kažkur apie 2 val. nakties ėjau atgal pas močiutę. Ėjau keliu, aplink toliau vien miškai, iki tų kelių kaimo namų gal buvo likęs dar kilometras. Buvau paprašiusi, kad pažįstamas ateitų manęs pasitikti. Žiūriu mano ūgyje už kelių šimtų metrų gelsva, orandžinė liepsnelė. Pamaniau, kad tikriausiai eidamas rūko, bet dar paėjus ji dingo. Ir taip pasikartojo kelis kartus. Kas keisčiausia jokių žibintų ar namų aplink nebuvo iš kur galėjo sklisti ta liepsnelė. Gal kas nors iš jūsų esate susidūrusios su panašia situacija?

Jonvabaliai

Ar tikrai jonvabaliai?
Jonvabalių lervos plokščios, jų viršutinė pusė tamsi. Priešnugarėlė ilga, išilgai nugaros eina siaura gelsva linija.

Gyvena lapuočių miškų pakraščiuose, tarp krūmų ir žolių, drėgnesnėse vietose. Jie minta sraigėmis ir šliužais[reikalingas šaltinis]. Patinai gerai skraido, juos privilioja patelės skleidžiama šviesa.
Paimta iš vikipedijos.

Nereikia gincytis, reikia pasiziureti vaizdus, esancius googlej ir pamatysim, ar panasu, ar ne
Tokiu daugybes jonvabaliu nesu maciusi, bet pavienes liepsneles vasaros metu mano palydoves
https://www.google.l...&...252&bih=589

Gal Japonijoje jonvabaliai skraidydami šviečia.
Kad neatsipalaiduotumėm


Spintoje tūnanti mirtis
Nemalonumai O’Nilų šeimoje prasidėjo persikėlus į naują namą. Tuomet vyresniajam sūnui buvo ketveri, dukrai – pustrečių, o žmona laukėsi trečiojo. Pats Rėjus O’Nilas naktimis dirbo apsaugininku kazino ir namo grįždavo tik paryčiais.
Kartą žmona papasakojo, kad tąnakt vaikai ilgai neužmigo, verkė, prašėsi pas ją į lovą. Kai tėvas subarė sūnų ir pasakė, jog tikri vyrai neverkia, šis papasakojo, kad jų kambario spintoje kažkas gyvena ir išlenda tuomet, kai mama užgesina šviesą. Kitąnakt istorija pasikartojo, ir Rėjus ant spintos užkabino didelį šviestuvą. Kai ir žmona pradėjo kartoti, kad vaikų kambaryje “kažkas ne taip”, šeimos galva spintą užrakino didele spyna, bet sykį rado ją atrakintą, nors puikiai prisiminė, jog tikrai buvo užrakinęs.
Taip prabėgo penki mėnesiai. Rėjus išvežė žmoną gimdyti, o vaikams pasamdė auklę. Ši juos vėl suguldė vaikų kambaryje. Trys naktys praėjo ramiai, o ketvirtąją auklė išgirdo siaubingą klyksmą, – persigandę vaikai aiškino spintoje girdėję triukšmą. Atidariusi ją auklė aptiko pelę, tad kitą dieną atnešė į namus katę. Bet jau naktį moteriškė raudodama paskambino šeimininkui į darbą ir pranešė, kad… abu jo vaikai negyvi.
Mirties šmėkla
Jie gulėjo vienoje lovytėje, akyse buvo sustingęs begalinis siaubas. Gydytojas konstatavo, kad abu mirė iš baimės ištikus infarktui.
Po kelių dienų žmona pagimdė sūnų, bet sužinojusi apie vyresniųjų mirtį sunkiai susirgo. Rėjus naujagimį parsivežė namo, pasamdė auklę ir žindyvę, o vaikų kambario duris užkalė.
Kartą, žindyvei išėjus, tėvas kelioms minutėms pasitraukė nuo kūdikio ir išėjo į kiemą. Vos grįžęs vidun išvydo, kad vaikų kambario durys atviros, o jo sūnelį glėbesčiuoja kažkokia neaiški tamsi būtybė. Pripuolęs prie vaiko jis su siaubu pamatė, kad sūnelis nebegyvas. Netrukus sielvarto palaužtas tėvas išgirdo pokštelint nelemtos spintos duris. Gydytojai ir vėl konstatavo: infarktas.
Kas tai?
Prabėgo dar pusmetis. Skausmui šiek tiek atlėgus Rėjus priglaudė valkataujantį juodaodį berniuką ir jį apgyvendino vaikų kambaryje. Sykį naktį išgirdęs ten kažką girgždant, šeimininkas staiga atlapojo duris ir išvydo juodą velniūkštį sulig penkiamečiu vaiku, aštriais nagais įsikibusį į jo mažąjį globotinį. Spintos durys buvo atdaros, gilumoje buvo matyti melsvi laiptai.
Rėjus čiupo nelabąjį už pakarpos ir gerai papurtė. Šis nebuvo nei stiprus, nei sunkus, bet lengvai jo sudoroti nepavyko – staiga žmogaus rankose jis virto drebučiais ir ėmė dribti žemėn. Tačiau netrukus želė atvirto į šlykštų velnią, kuris atatupstas traukėsi durų link. Sukaupęs paskutines jėgas vyras čiupo vaikų žudiką ir dantimis įsisegė jam į gerklę.
Juodu rado tik rytą. Rėjus gulėjo kraujo klane, o šalia tysojo milžiniška žiurkė perkąsta gerkle

Na galbūt ir jonvabaliai, tačiau niekada nesu jų mačiusi realiai

Kiek esu mačiusi, tai dažniausiai jie būna ant žolės ar augalų ir tada šviečia, jei ir pakyla atsitiktinai koks vienas neaukštai tai šviečia ne ryškiai oranžine šviesa.

Be abejonės, ten buvo velnias ir stebėjo jis savo žaižaruojančia akimi....ūūūūū...

Tai turbūt

Sveikutes Apmire labai idomi temele, taigi pabandysiu prikelt Kadangi pati nieko labai jau baisaus ir antgamtisko nesu patyrus taigi viena istorija nukopijuosiu
Dadlitaunas- mirties zona
Dadlitaunas (Dudleytoavn) – nedidelis ir apleistas miestelis kornvolo (Cornwall) apygardoje (Konektikuto valstija, jav). Ši vietovė jau daug metu garsėja bloga šlove. To priežastis – daugybė paslaptingu mirčių, nelaimingu atsitikimu, gyventojų dingimų. Daugiau kaip prieš 100 metu žmonės paliko šią vietą. Tačiau ir šiandien ji traukia anomalių reiškinių tyrinėtojus ir šiaip smalsuolių dėmesį.

Miestelis išsidėstęs trijų kalnų -Boldo, Vudberio ir Koltfuto – papėdėje, iš visų pusių apsuptas tankaus miško, kurį pavadino bauginančiai -Tamsiuoju mišku, nes pro jo tankmę praktiškai neprasiskverbia saulės spinduliai. Su Dadlitaunu iš tiesų susiję nemažai tragiškų epizodų.
1792-ais metais Geršomas Holisteris susilaužė kaklą, nukritęs nuo šiaudų krūvos, sudėtos kluone Viljame Tanerio fermoje. Buvo kalbama, kad jį kažkas pastūmė. Nužudymu buvo įtariamas fermos šeimininkas, tačiau kaltinimai jam taip ir nebuvo pateikti. O pat Taneris elgėsi gana keistai – jam visur vaidenosi velniai ir demonai. Jis tvirtino, kad su tamsos atėjimu iš miško į miestą patraukia nelabosios jėgos, o vienas iš monstrų tiesiog jo akyse sudraskė į dalis kažkokį vyrą.
1804-ais metais generolo Hermano Svifto žmona Sara Faje žuvo audros metu nuo žaibo smūgio. Jos vyras neužilgo po šio tragiško įvykio išprotėjo. Merė Cinė buvo jauna žinomo amerikiečių žurnalisto ir leidėjo Horacijaus Grilio žmona. Ji užaugo Dadlitaune. Moteris pasikorė, likus savaitei iki to, kai jos vyras pralaimėjo prezidento rinkimuose. Merės savižudybės priežastis taip ir liko neatskleista.
Kartas nuo karto šiame miestelyje dingdavo ištisos šeimos. XIX amžiaus pabaigoje nuo tuberkuliozės mirė Džono Patriko Brofio žmona. Neužilgo dvi jo dukros dingo be pėdsakų miške, o Brofio namas vieną naktį sudegė iki pamatų. Džono kūno nuodėguliuose nebuvo aptikta, daugiau jo niekas nematė nei gyvo, nei mirusio.
Dabar turiu bekt, jaigu bus norinciu ikelsiu antra dali

Dadlitaunas