As neturiu vaiku, bet turiu 2 kitokius. Tos, kurios mane atsimena, zinos apie ka kalba. Tai va su tais vaikais bedu beda yra kompas. Kompa ijungia vos tik pramerkus akis, isjungia kai jau beveik galva ant zemes nulinksta arba kai as uzbaubiu. O visa sita priklausomybe gavosi butent tada kai mama jiems pati pradejo grusti kompus i rankas, kad namuose butu tyla, o ji galetu veikti ka nori. Todel kai jie buna pas mus, pirmas klausimas iejus pro duris - o kompas kur? Jei kompo neduodu, tai tada - o kur ipadas? ir t.t.
Is pradziu ribodavau sedejima prie kompu, ipadu, stengdavausi itraukti i veikla kartu su manim ar B. Pvz, su mergaite gamindavom pietus, kepdavom sausainiukus ir pan., tuo metu B su sunum ka nors meistraudavo, bet tai truko labai trumpa laika. Dabar - papusk i uodega. Nori sausainiu - kepk viena, nori lektuveli suklijuoti - klijuok vienas. As seniai jau nuleidau rankas ir uzsimerkiu kai jie kvykauja su kompais ant keliu.
Aisku ziuriu i juos ir galvoju, kad kai bus mano vaikas, as ji auklesiu kitaip, bet tikiu, kad taip galvoju tik dabar.
Taip, kad Notmiau, taupyk nervus ateiciai