QUOTE(_una_ @ 2013 11 23, 12:49)
Kažkaip natūralu įsivaizduoti motiną, kuri gyvybės už vaiką nepagailėtų ir visai kitaip pasaulis atrodo, kai motina renkasi, kurį vaiką augint, o kurį išmest. Rodos didesnės nei motinos meilė pasaulis nežino, tai kuo begali pasitikėti, ką gražaus pasaulyje beturi?
Kažkaip labai idealizuojama motinystė ir motinos meilė..Taip ir matau motiną - budą, pakilusią virš viso pasaulio nuodėmių ir palaimingoje nirvanoje mylinčią visa, kas gyva

Motina - toks pat žmogus, dažnai - silpnas ir netobulas žmogus, su savais resursais, apribojimais, lūkesčiais, gyvenimo vizija etc. Motinos meilė vaikui, kokia ji bebūtų - visados netobula, klystanti. Vien tai, kad pagimdei - dar nereiškia, kad būsi tam vaikui tobulas ir gražiausias meilės pavyzdys, dažniausiai kaip tik priešingai...Darysi klaidas vieną po kitos, skaudinsi, kažkiek traumuosi net prie geriausių norų, bandysi (ne visada sėkmingai) išbalansuoti tarp savęs - mamos, savęs - mylimosios, savęs - kažką veikiančios visuomenėje ir kt.
Gyvybę aukot už vaiką - natūralu, kiekviena patelė saugo ir gina savo jauniklius, ir tai mumyse gamtos įrašytas instinktas, kad neišnyktume.