Nenoriu darytis aborto!

Savu laiku paklausta apie vaikus, apie santuoką, šeimą tiesiog nusišypsodavau... Neplanavau... Nes turėjau begalę kitų planų, daugybę darbų, siekių, svajonių – jauna mergina, turinti nemažą potencialą pasiekti labai nemažų rezultatų... Ir nors nebebuvau „jauniklė“, dirbau mėgstamą darbą, uždirbau vis šmėstelėdavo mintis, kad dar ne laikas... Ir jei nuoširdžiai – nemasčiau nė kada gi tas laikas ateis... Gyvenau ir mėgavausi „komfortu“    Tačiau vieną dieną, fakulteto koridoriuje, mano akis sustabdė kitos akys – didelės, išraiškingos, pilkos su vos ryškesniais nenusakomos spalvos dryžiukais... Taip į mano labai glaudžiai sudėliotą dienotvarkę įsiveržė Jis – mano žmogus! Nejučia atsirado laiko pasivaikščiojimams ąžuolyno takučiais, tyliems pasišnybždėjimams auditorijoje, vakarams kino salėje... Ir  100-procetinis atsidavimas mokslams, karjerai, darbui subyrėjo kaip dūžtančios taurės šukės... Bet jau tada aš žinojau, kad šukės neša laimę!  Taip po magistro nutariau, kad mokslų man gana ( o juk iki tol galvojau, kad doktorantūra būtų puikus būdas dar ir dar pagilinti savo žinias...) Taip nejučia  ir iš anksto nesuplanuotai mes sukūrėm šeimą, atšokom vestuves, ir...      ...sulaukėme vaikučio... Kodėl? Kodėl staiga panorau? Tas noras matyt  taip pat nejučia išaugo... taip kaip nejučia imam ir pamilstam...  taip kaip nejučia imi ir suvoki kas tau iš tiesų yra svarbu (prioritetai bėgant laikui keičiasi)... Ir tas laikas, kada „jau laikas“, ateina – šaukiesi tu jį ar nesišauki... Esi „karjeristė“, ar iš prigimties „perekšlė“... Taip nejučia imi ir suvoki, kad augini naują žmogų, kad su jo gimimu įgyji labai atsakingas pareigas – tampi mama (tėčiu) ir dabar prasideda bene pati svarbiausia tavo karjera – užauginti gerą, atsakingą, supratingą ŽMOGŲ!
Ir va čia aš sustoju – nesu abortų „šalininkė“, kaip ir nesu jų „priešininkė“... Tiesiog  esu mąstanti būtybė ir tuo skiriuosi nuo tūkstančių rūšių gyvūnų, nuo šimtų primatų, kurie tiesiog pasikliauja gamtos atranka ir leidžia sau paklūsti instinktams, chemijai... Ir pasakymas „Čia gi gamta, ji žino ką daro...“ šiandien man įgyja kitokią reikšmę... Jei aš gyvenčiau ne šiame amžiuje, o karo metais, viduramžiais – mano vaikas jau būtų miręs (vien jau dėl to, kaip iki šiandienos pakito medicinos lygis), kaip būtų mirę šimtai ir tūkstančiai „neišnešiotukų“, širdies ydas turinčių vaikučių – tuo pasirūpintų „natūrali atranka“. Ir nors kai kam tai nuskambės labai žiauriai – man tai atrodo labai normalu. Dabar aiktelės „už širdies susiėmusios“ mylinčios supermamos. Kaip gali taip kalbėti moteris, kuri teigia be galo mylinti savo „kitokį“ vaiką (iš mano pasisakymų skirtingose temose – tai lyg ir aišku – aš myliu savo „saulytę“)... negaliu nemylėti, nes jis mano... jau... čia... nenumatytas, bet atėjęs...    ir mano, mano vyro, mūsų šeimų dėka jis užaugs GERU žmogumi, tikiuosi ir naudingu, ir maximaliai pilnaverčiu... bet kokia kaina?!  O jei aš bučiau žinojusi?!  Ar bučiau ką nors keitusi?! Dabar tai jau pasvaičiojimai apie nieką... nes sprendimo atgaline data jau nepriimsi...  Kaip ir visos moteris stovinčios kryžkelėje – darytis abortą ar ne... Vien jau svarstymas apie tai yra sunkus potyris, apskritai pati galimybė „kažką“ nutraukti yra be galo sunkus sprendimas (gal kažkam pasirodys nesąmonė, bet nesvarbu kas tai būtų – darbo netikimas, ilgalaikės draugystės, santuokos, gyvybės nutrukimas...) Visko kas vyksta su mumis, kas labai tiesiogiai ir giliai mus liečia PABAIGA – sukelia skausmą, nerimą, baimę ir dar dešimtis neigiamų pojūčių... Bet tik nemąstančios, apatiškos ir labai paviršutiniškos būtybės, tokius sprendimus priima vienu įkvėpimu, neapsvarsčiusios visų alternatyvų, visų galimybių, ir kelių – galbūt taip pasirinkdamos lengviausią kelią. Taigi ir moralizuoti, čia kaip ir nėra dėl ko. Tam, kam nerūpi – „rūpesčio“ neįpūsi, o kas tokį sprendimą priima sąmoningai, suvokdamas kodėl jis renkasi būtent šį kelią – jo nereikia protinti, nes prieš žengdamas šį žingsnį jis milijonus kartų viską dėliojosi į lentynėles. Gyvenimas margas. Kiek situacijų, kiek skirtingų patirčių telpa po vienu dangum... Nė vienas nesam apdrausti nuo neteisingo sprendimo, bet sprendimai turi „užaugti“ mumyse, nes niekas neįlipęs į mano batus, neperėjęs mano kelio ir nesuklupęs ant mano kely pasitaikiusių akmenų negali pasakyti – „oi kokia tu šiokia ar anokia“.... „oi kaip tu taip gali?“ Kaip tik todėl man abortas nėra nei „blogis“, nei „gėris“ – tiesiog pasirinkimas kaip viskas bus toliau... O toms kurios stovi šioje kryžkelėje – linkiu rasti atsakymus į visus klausimus ne forume, o gerai pasikapsčius savy