Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu?

na mano būsimasis man pasipiršo per draugystės metines (12.29), po naujų pasakėm tėvams (jie to ir tikėjosi), pradėjom lankyti kursus, nusipirkom žiedus, kovą apsigyvenom kartu (ir dar pas mano tėvus), vestuvės turėjo būti rugpjūtį, tai būtų beveik 5 mėn iki vestuvių išgyventi kartu... dabar bus metai ir 5 mėn iki vestuvių nes vestuvės metams nukeltos....
gyventi kartu neturint bendrų planų neverta... nors kita vertus, retai kad pradeda gyventi kartu negalvodami apie ateitį... čia jau nuomonių yra įvairių, bet tai jau kiekvieno apsisprendimas...

o mes pries vestuves negyvenome kartu, aisku nakvodavom vienas pas kita ir dar savaitgaliai taciau oficialiai apsigyvenome tik po vestuviu, na ir kol kas del to nesigailiu, kasdien vis ka nors nauja apie savo vyra suzinau ( cia as apie buity) kol kas jis saunuolis , ziuresim kaip bus veliau

Va, galiu pasipasakoti.. jau beveik trys menesiukai kaip gyvename kartu.. liuks, viskas sutinka, kazkaip net maziau pykcio priepoliu pas abudu buna.. is apie vestuves dazniau pasnekam...tik kad va..pinigeliai tai sunkus reikalas

netrukus tuoksimes ir jau 1.5 meteliu gyvenam kartu, manau labai sveika, nes tikrai labai charakteriai apsishlifuoja, nes manau nepagyvenus, o ishkart vedus tai gali pulti i depresija del vienokio ar kitokio pykcio ar barnio del tvarkos, namu ruosos, maisto gaminimo ir tt. vat tada tikriausiai ir sudusta daugelio svajones, o kai pagyveni kartu, tai zinai kito idas, zinai kad gali prie ju prisitaikyt ir neimi i galva juo labiau tai jau nebeatrodo labai baisu ir nebekelia abejoniu del apsisprendimo buti kartu, nes ish anksto zinai koki auksa gausi visam gyvenimui

O aš manau, kad mylinčių žmonių buitis negali nei išskirti, nei atitolinti ar dar labiau suartinti. Jeigu du žmonės ne vienas kitam skirti, jie nebus laimingi, ir nesvarbu, gyvens kartu ar ne. Visi turime ydų, ir nieko čia nepakeisi. Jeigu myli - pats „apsišlifuoji“ savo blogus įpročius ar bent dalį jų. Be to, prisitaikai ir išmoksti toleruoti šalia esančio žmogaus ydas. Tas prisitaikymas turi būti abipusis. Ir darniausiai tai pavyksta būtent gyvenant santuokoje, nes šeimoje negali būti priešų, ir tą visi suvokiame. Gyvenimas kartu be bendrų tikslų abejonių niekada neišsklaidys, taip galima jas tik sustiprinti. O dėl iširusių santuokų reikėtų kaltinti ne susidūrimą su buitimi, bet skubėjimą tuoktis objektyviai neįvertinus jausmų. Kiekviena romantiška istorija prasideda aklu beprotišku įsimylėjimu, kuris, deja, ne visada perauga į tikrus jausmus. Todėl nešti pareiškimus vos po pusmečio pažinties yra beprotybė. O gyvenimas ar negyvenimas kartu su tokios santuokos žlugimu neturi nieko bendra.

Ieva S, ir vel as su tavimi gincysiuos! Kaip turinti patirties, galiu pasakyti, kad ir labiausiai mylincius zmones buitis atitolina! Nes tada, kai reikia skaiciuoti bendrus pinigus, pragyventi su ribotomis pajamomis, isgyventi visokius PMS ir krepsinio cempionatus, meiles negana - reikia tolerancijos ir kantrybes:)

Beje, del romantisku istoriju ir aklu isimylejimu: stipriausios seimos buna tos, kuriose romantiskos istorijos prasideda nuo paprastos draugystes Nes vyras turi buti visu pirma laiko patikrintas draugas, kuriuo gali besalygiskai pasitiketi, o jau tik po to - meiles objektas

mes tai gyvenom du metus taip kad po vestuviu niekas nepasikeite

Tada mano tėvai padarė beprotybę
Susipažino balandžio pabaigoje, o lapkritį jau susituokė (gal ir nebūtų skubėję, bet buvo paskutiniame kurse, artėjo 'skirstymai', ir norėjo, kad abu į tą patį miestą paskirtų, tai kitos išeities nelabai ir buvo). Ir va pernai rudenį atšventėm jų sidabrines vestuves Ir taip gražiai kartu gyvena, kad toks geras šeimos modelio pavyzdys mums su sese ir esam jiems už tai labai dėkingos
Taip kad kiekvienam savo. Vieni gali po kelių savaičių ar mėnesių nunešti pareiškimus ir gyvens kartu meilėje ir laimėje bei susilauks ne tik vaikų, bet ir anūkų ir tt, kiti kad ir negyvens iki vestuvių, padraugaus kelis metus iki jų, bet išsiskirs. Kažkokių apibendrinimų sunkoka būtų rasti, visada atsiras nemažai išimčių

Na aš iš dalies pagal tave gal irgi beprotiškai elgiuosi. Esam pažįstami porą metų, o draugauti pradėjome lapkritį. Kovą susižadėjome, už trijų savaičių vestuvės.
Jei tai beprotybė, tai mes tada esam labai laimingi bepročiai
Tiesiog jau pradėję draugauti pajutome, kad esame vienas kitam skirti ir nebenorime vienas kito prarasti.
O gyvenimui kartu (santuokoje ar ne, čia jau priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, nors man asmeniškai tik santuokoje) reikia ne tik meilės, bet ir kantrybės, nuolatinių pastangų, nepamiršti vienas kito ir tt. Žinoma, kartais būna labai nelengva, bet jei abu laikosi vienas kito, sulaukia kartu senatvės su 'supamosiomis kėdėmis ir anūkais ant kelių'.
To visoms (ir visiems) ir linkiu - rasti SAVO žmogų ir branginti vienam kitą

Helianta, Tavo tėvams tiesiog pasisekė, nes jie buvo vienas kitam skirti. Ir Tau, tikėsimės, taip pat pasiseks. Bet kiek šeimų, susituokusių tokiomis aplinkybėmis, išsiskiria? Turbūt kokie 90 proc. Ir kuo jaunesni taip pasielgia, tuo liūdnesnės pasekmės. Šeima - didelė atsakomybė ir rūpestis, o ne kažkoks va bank.
Minerva, dėl geriausio vyro-laiko patikrinto draugo sutinku 100 proc., bet tai neturi nieko bendra su gyvenimu po vienu stogu ne santuokoje. Taip gyvendami net ir geriausi vyrai ilgainiui tampa cinikai ir visai praranda norą tuoktis. Ir vis dėlto nesutinku, kad buitis atitolina. Ką tada man kalbėti, kai savo vyrą matau ne tik namie, bet ir darbe vienam kabinete sėdim? Pagal Tavo teoriją mes jau seniai turėjome būti susirieję ir išsiskyrę, o taip nėra ir nebus. Taip, tenka skaičiuoti pinigėlius, kurių ne itin daug, na ir kas? Dabar kažko negalime sau leisti, bet bent jau turime bendrų svajonių, kurios - net neabebojame - tikrai išsipildys. Kada vyksta krepšinio čempionatai, mes kartu "sergame" už savo komandą. Kada man PMS, jis nuperka man šokolado ir neša mėgstamą žalią arbatą į lovą. Kada mūsų darbo kabinete baltaplaukė trumpu sijonėliu būtybė varto prieš jį akis, net neįtardama, kad greta sėdinti moteris jam yra ne šiaip sau kolegė, jis greitai suranda progą perleisti bendravimą su šia kliente vienišam kolegai. Jeigu jis neišlaiko egzamino, aš pasiimu vadovėlį ir mokausi jo perlaikmui kartu, nors man sesija ir seniai pasibaigusi. Kada jis nespėja laiku baigti darbų, aš grįžtu namo anksčiau ir ruošiu ypatingą vakarienę...
Buitis ir rūpesčiai ima slėgti tada, kada apsileidžiama ir nebededama pastangų, kad kasdienybė būtų ne pilka, o bent šiek tiek rožinė. Abipusės meilės atveju taip neturėtų būti.

Pritariu, kad santuokai ir šeimai reikia subręsti. Tik vieniems tai ateina 20-ies, kitiems 25-30 (greičiausiai tai ir būtų statistinis vidurkis), tretiems - dar vėliau ar gal ir išvis neateina (pažįstu ir tokių).
Dėl požiūrio į buitį, rūpesčius, kasdienybę, abipuses pastangas visiškai pritariu
Nors su saviškiu kartu gyvensim tik po vestuvių, bendros buities truputį turim ir dabar - kartu leidžiam vakarus pas jį bute (kur ir gyvensim), ruošiame valgį, leidžiame laisvalaikį, rūpinamės vienas kitu, jei kuris pavargęs ar apsirgęs. Pritariu, kad labai svarbu neapsileisti ir visą laiką stengtis dėl savo meilės, dėl savęs ir savo žmogaus.

Galima paklausti, kiek jums abiems metu ir kiek laiko jus vede? Kazkaip kyla itarimas, kad abiems ne daugiau 25 ir vede maziau nei metus

Pasakymas, kad "taip nera ir nebus" man primena vaikiskus pazadus Anksciau ar veliau sedejimas viename kabinete atsibos, rozine kasdienybe dings ir tada liks tik baisus nusivylimas, kad viskas praeina Sugebekite neprarasti kiekvienas savo gyvenimu, nes kitaip pasidarysite nebeidomus vienas kitam - tai naturalu! O meile... jos per mazai, kad gyvenimas kartu butu ilgas ir laimingas

Rozines svajones yra grazu, bet. Man priimtiniau stovejimas tvirtai kojomis ant zemes ir ziurejimas ta pacia kryptimi i zvaigzdes nei roziniai sapnai ir ziurejimas vienam i kita

100% pritariu
Reikia kazka daryti atskirai ir tureti dalele paslapties, kitaip tikrai darosi nebeidomu ir nuobodu.
P.S. idurneciau jei sedetumem vienam kabinete