QUOTE(Pinavija @ 2005 09 08, 14:04)
As kaip tik dabar gyvenu kartu su zmogumi, kuris jau ne karta uzsimine, jog nori tuoktis. Na, su tevais buvo siek tiek problemu, kai pasakiau, jog ryzausi keltis gyventi kartu su G. Praejo kokie 9 menesiai kaip mudu po vienu stogu. Jauciu, arteja momentas, kai jis pasipirs. Bet... Matau daug "ne" ir mazai "taip". Zmogelis mano megsta isgerti, o ne blaivas jis kardinaliai kitoks. Pradeda man grasinti, kad jei as ji paliksiu, jis nusizudys (!!!), puola musti musu katina. Prisneka skaudziu zodziu "kas butu jeigu butu", o ryte nieko nepamena. Pasako, kad atleisciau jog buvo piktas.
Jau pavargau. Pradzioj dar prarydavau piliule, bet kai jis pradejo lietis ant mazesniu uz save, nevalingai kyla klausimas kaip jis elgsis su musu vaikais...?
Nesigailiu, kad pradejau gyventi su G. Tokie nemalonus sirprizai butu labai baisus, jei buciau juos isvydus po vestuviu!
Bjauriai jauciuosi, nes neapleidzia viltis, kad degtine pasidarys jam neskani. Vat ir kankinuosi laukdama paskutinio laso... Myliu ji. Gal ir neverta.
kažkur matyta situacija...
iš to nebus nieko gero... pati pagalvok, gal tu jo nemyli, o tiesiog liko tik prisirišimas kažkoks... santuoka nemanau, kad tokius dalykus, kaip įprotį išgert panaikins... to tikėtis būtų naivu...
žinai, dėl to ką pasako, tai ko blaivas nedrįsta, tą girta išrežia...
nieko nuostabaus, kad nedrįsti palikti, bet taip gyventi nėra gerai, o kaskart kankintis (o gal ir bijoti) toli gražu nėra laimė...
palikti sunku, bet vėliau gailėtis, kad to nepadarei, dar blogiau...
taip, pradžioje būna sunku, bet paskui jauti palengvėjimą, kad atėjai galų gale į protą... o jo grasinimais nereikia gąsdintis... jei taip sako, vadinasi bijo, kad gali palikti, o pats kažkokių veiksmų kažką keisti nesiima... baisu... ir pikta...