QUOTE(Verbena.. @ 2013 12 16, 12:23)
man galva dar labiau sakudėdavo ir pastoviai bliaudavau
O dabar mažiau skauda, ar taip pat?
Na, jūs su šėlsme tokio tipo žmonės. Netikit kad kapstymaisi ar psichologinis narstymas gali padėt, ir labai stipriai netikit, tai ir tikėtina kad ligoninė rezultatų neduoda. Tikėjimas čia sudaro pusę esmės, tokiose vietose.
Aš tai patarčiau, bet tik esant tam tikrai situacijai, ir tam tikriems žmonėms. Galiu sakyt, kad man padėjo. Bet matyt kad buvo tinkamas laikas ir tinkamas krizės pobūdis, kad būtent to reikėjo. Ir lengva nebuvo. Nekartočiau to su kokiu nors malonumu. Tada buvo stadija tokia, kad jau niekas aplinkui nerūpėjo, nu visiška desperacija. Tai kažkaip ligoninė ištraukė, sugrąžino šiek tiek gyvybę. Bet mano būsenos ir liga stipriai valdoma būtent emocinių visokių bangų ir potyrių, tai tik tokio pobūdžio gydymas kažkiek ir veikia. Pvz dabar jaučiuosi blogai, bet tikrai negalvoju apie jokias ligonines, nemalonu prisimint jei galvoju, taip atrodo kad eičiau vėl tik paskutinėj vietoj. Bet taip yra geriau, kai prisiminimai apie ligoninę sukelia nerimą. Kaip mums ten sakė, blogiau ir nenormalu, kai prie ligoninės prisiriši ir vis nori ten grįžt, būna tokių žmonių.
Kartais galvoju ne tik apie save. Vis tenka sutikti mieste žmonių, su kuriais kartu gydėmės. Gera matyti, kad jie atrodo normaliai, gerai, tarsi visai pasveikę būtų. Nu negaliu sakyt ką jie ten jaučia iš tikrųjų, bet atrodo tikrai neblogos būsenos, ypač prisimenant kaip atrodydavo kažkada. Tai imu tikėt, kad kai kam toks gydymas tikrai padeda, bent jau kuriam laikui.