Pozityvus mąstymas

Beliko įsivelti į filosofinę diskusiją, kas ta laimė... , nežinau, gal tai kol kas jausmas, kai esi saugus (kalbu apie vaiką), bent jau sakoma, kad tai pamatinis vaiko jausmas...kai vaikas jaučiasi saugus - jis jaučiasi gerai (o ar laimingas ar ne, galbūt ir kalbėti negali žmogus...).
Papildyta:

O kaip tu galvoji , ką reiškia "žmoniškus"....? (ar vieta diskusijai čia nežinau, bet jei užsimezgė, gal temos autorė nepyks )

Apie saugumą tai jau tikrai svarbu ir stengiuos padaryti viską, ką galiu, kad nuo pradžios - nuo prasidėjimo - vaikas jaustųsi saugus ir užtikrintas. Manau, kad tai tikrai svarbus bazinis poreikis.

O štai apie laimę, kurią kitiems gali... primesti? Priversti būti laimingu? Neleisti būti nelaimingu?

Juk nurodant ribas vaikas būna nelaimingas ir nepatenkintas - tą jis demonstruoja. Mes žinom, kad jam reikia ribų ir todėl jas nurodome, nepaisant to, kad tai nuliūdina vaiką - iš pirmo žvilgsnio, o ilgalaikėje perspektyvoje jam naudinga.

Be to, visada yra vieno žmogaus veiksmas, o kito sprendimas kaip į tai sureaguoti. Kai tau pasako kažką nemalonaus - turi visą spektrą pasirinkimų: supykti, keršyti, nusiminti, ignoruoti, nekreipti dėmesio. Ir vaikas taip pat renkasi. Būti laimingu - tam tikras pasirinkimas

Aišku, tos knygos pavadinimas specialiai iššaukiantis yra, kad dėmesį atkreiptų.

Kas yra žmogiškas? Besirūpinantis savimi ir savo artimu.

Įdomi diskusija Aš joukių būdu ne prieš...

Manau laimingu būti yra ne sunku jei jauti tai nuo vaikystės, jei tas jausmas tau natūralus, jei tavęs ne graužia kaltės jausmas, jei neturi kompleksų, jei darai ką miegsti, ką nori, kas tau patinka, kai moki atpažinti savo jausmus, kai ne manai, kad blogos emocijos yra blogai, kai pripažisti faktą kad žmonės yra skirtingi su savo vertybėm ir poreikiais, ir ne būtinai visada sutiks su tavim... KAi moki nugalieti baimę, moki suįmti save į rankas, moki dirbti ir atsipalaiduoti, moki džiaugtis gyvenimu, moki užjausti, mylėti, gerbti kitus, atleisti.
Dar daug ką galima parašyti, ne noriu teršti eterio, . Bet vaiką reik mokyti būti laimingu, sutinku su NORAKO, kad tai darbas labai sunkus darbas. Bet pastangos duoda vaisių, mūsų santykiai su vaiku yra geri, išties smagu suprasti vaiką ir žinoti kodėl jis būna piktas ir geras, kodėl kartais mušasi ar pakelia balsą, kodėl bučioja mane, melai padeda kai to reik, kodėl sako "ačiu" tik man, kodėl drovisi tam tikrom situacijom, kodėl nori atkrepti dėmesį į save įvairiausiais būdais, kai tam yra pats netinkamiausias laikas. Labai gera yra kai tu žinai KODĖL, bet vis dar dažnai tenka patirti keblių situacijų kai gal būt žinai kodėl, bet ne žinai "KĄ DB DARYT?"

Ar jūms būna situacijų "KĄ DB DARYT?", ar būna, kad darote priešingai savo įsitikinimas dėl aplinkinių reakcijos?

Man kartais atsitinka

Gal kas turi parduot ? -- knyga: John Gray " Vaikai kilę iš dangaus" ir Džon Gray "Dangaus vaikai".

man atrodo čia viena ir ta pati knyga
o aš pati tik rusų kalba parsisiuntus iš inteneto turiu. Geriau būtų lietuviškai, bet... kaip yra taip. Knygynuose klausiau - neturi

O man rusu labijou tiktu. Is kur galima parsesiust ?

Jo čia ta ati knyga... Prašau JOHN GRAY

Aciu.

Tarp kitko, ją taip pat mačiau Homo Sapiens - čia jeigu kaškam nepatogu skaityti nuo ekrano

Ar priimsit į gretas diskusijoms

Mano Kasparui 2, dienas jis leidžia su močiute, nes ši jį prižiūri. Dabar 2 savaites aš turiu atostogų, tad bendrauju visas dienas su juo. Peržengus dvejų metukų slenksčiuką pradėjo jaustis du dalykiukai: kaip nori turi gauti (/negali/nesuvokia/nemoka palaukti) ir labai labai reikia mamos. Mano vaikas manau yra savarankiškas, ne rankinukas, moka užsiimti ir susidomėti žaislais ir pan. bet pastaruoju metu vis dažniau lenda "ožiukai" ir vis labiau reikia mamos.

Dažniausiai kaip jis užsinori kažko ir negauna ir pradeda rėkti, tai aš jį išvedu į kitą kambarį, ir pasakau, kad mes su tėčiuku būsime netoli, kai nusiraminsi gali ateiti. Jis labai verkia, truputuką pabūna ir ateina, tada visada mane (arba tėtį) apsikabina ir nustoja verkęs. Taip praktikuojame jau senokai (nuo tada kai pabendravau su Nyka ), dabar pastebėjau, kad kai prasideda isterija, aš jam griežtu tonu pasakau, kad jis išeitų į kitą kambarį, o jis aiškiai supranta, kad nenori ir dar labiau verkia. Aš padedu jam nueiti ir paverkęs jis sugrįžta apsikabinti ir pasimyluoti su manim. Bet šiaip dabar pagalvoju, kad jis dar mažas šiaip, gal blogai, kad jį išvedu? Gal jis dar nesupranta? Patikrinti negaliu. Kaip Jums iš šono atrodo?

O dar žinot, man rodos (mano atveju bent jau) kad svarbiausias pozityvumo mokymas/rodymas/taikymas yra darbas su savimi, o ne su vaiko ožiais. Aš labai stengiuosi, bet esu iš tų žmonių, kuriuos labai veikia aplinka, tad man asmeniškai labai reikia daug dirbti su savimi. Bet aš labai stengiuosi, daug skaitau ir man po truputuką manau gaunasi.

Beje, dabar skaitau Christopher Green knygą "Mažylio sutramdymas" ir man visai neblogai skaitosi ir visai priimtina.

Niu va kaip dėjau kalbos

Jei mama pozityviai mąsto, tai pajus ir jos vaikai ir savaime vyks pozityvus auklėjimas...

Noreciau ir as pasisemti ziniu, ypatingai auginant du vaikucius. Mano vyresnioji labai skriaudzia mazesni. Ka bedaryciau, niekas nepadeda. Gal visgi yra koks nors budas, kaip ta problema isspresti, nes atsibodo tas jos neklausymas