QUOTE(evelinki @ 2014 06 02, 15:37)
bet tai jūsų kokie super geri genai, nes ir be papildomų priemonių atrodot vau

jei dar darytumėtės ką, tai visos iš pavydo numirtume
Ačiū

Taip, genai geri ir esu jiems tikrai dėkinga, neprisiimu nuopelnų sau, nes ne mano čia pastangos

Mano supratimu, žmogus gali didžiuotis tada, kai pats viską susikūrė/padarė.
Galvoju, kad dėl to ir yra kartais baisoka, kaip čia bus ateityje

kai gauni kažką be pastangų, ateina laikas, kai taip nebėra ir va, tada kaip ir reikėtų susiimt... o imtis tai nesinori
Iš kitos pusės - tikiu, kad mes kažkiek kuriame patys būtent savo veidą - tai ne tik genai. Ir aš ne apie raukšles, o apie tai, kad nuo 30-ies ima ryškėti tikrieji žmogaus asmenybės bruožai, charakteris ir viso to nebepaslėpsi už jaunystės ir grožio (kodėl į vienus žmones malonu žiūrėti, kiti kažkuo tarsi atstumia, nesvarbu kiek gražūs/negražūs jie būtų)
QUOTE(Marla @ 2014 06 02, 15:45)
Aš tai nebijau tuščia pasirodyt, kad irgi pradėjau bijoti senatvės. Ne tai, kad bijoti, kad šiaip negražiai atrodysi, o kas vis labiau ryškėja savijautos ir išvaizdos skirtumas. Nes, kaip Liomi rašė, tu gali būti tokia pašėlusi, tokia visa wild ir jauna vidumi, bet atėjus tam tikram laikui veidrodyje būsi tik pašėlusi teta ar pašėlusi babcė, o ne vidaus ir išorės visuma. Oi, nu nemoku gražiai paaiškinti

Žodžiu man neužilgo 35eri, o aš vis dar jaučiuosi tokia malalietka, tik kad jau besiraukšlėjanti.
Man tai čia viskas labai aiškiai ir suprantamai išsakyta, gal dėl to, kad pati taip jaučiuosi

tik +du meteliai

Kai kas nors pavadina "teta", "ponia", tai savotiškai pasijuntu, ne dėl to, kad galvoju "kaip drįso, gi aš toookia jauna", o dėl to, kad viduje kartais visai mažvaikiškai jaučiuosi
Atsimenu, kai a.a. močiutė taip sakydavo, tai man, vaikui, atrodydavo baisia keista, o dabar puikiai suprantu

Ji, būdama 70+, mane išmokė šokinėt kryžiuojant šokdynę ir sakė tik nesakyk tėvams, nes anie nesupras