
Gal atrodo kvailai, tuščiai, ką gi, tebūnie.
Dėl to, kad bijoma tik tol, kol neištinka didesnė bėda, tai ne visada.
Gyvenime patyriau su kaupu tiek fizinio (perėjau ligonines), tiek dvasinio skausmo, kad užtektų kokie trim žmonėm, tai pasimėgauti tais tuščiais dalykėliais man visai smagu. Tai kaip tam tikras žaidimas, užsimiršimas.
Nežinau iš tiesų ar išvis pavyks tos senatvės sulaukti

Va, našta būti tai tikrai nesinori, bet juk tai taip pat ne 100% nuo mūsų priklauso, kad galėtumėm patys koreguot. Pvz., nebijosiu pasent, nebijosiu raukšlių, užtai Dievulis man duos greitą infarktą, o ne Alzheimerį - gerai būtų toks deal'as
