Turiu ir aš vieną tokio amžiaus pažįstamą, kuri rūko nuo prad. klasių, geria su bernais, velniaižin ar nepaleistuvauja, Bet ką su ja padarysi. Dabar daugybė tokių, o svarbiausia kad merginų, ne vaikinų.
Tu geriau pabandyk , kaip KARINGA sakė, pašnekėt su dukra. Ji jau pakankamai didelė, kad viską suprastų.
Gal ir su geru paaugliu psichologu butu ne pro sali pabendrauti 
, ypac, jei visos cia isvardintos priemones neduos jokiu teigiamu rezultatu. Gerai bent jau tas faktas, kad dukros mokslai nenukentejo. Tuo butinai turetumete pasidziaugti ir pagirti dukra uz gera mokymasi. Sekmes 
, ypac, jei visos cia isvardintos priemones neduos jokiu teigiamu rezultatu. Gerai bent jau tas faktas, kad dukros mokslai nenukentejo. Tuo butinai turetumete pasidziaugti ir pagirti dukra uz gera mokymasi. Sekmes
As ir pati isgeriu,retsykiais parukau,bet niekada nebuna taip,kad pasigerciau ar ten apsvaigciau.Mama man niekada nieko nedraude ir nedraudzia.Ir i tusus isleidzia,ir i kluba ar siaip su draugais,tikriausiai manim pasitiki 
Cia dar siaip priklauso ir nuo zmogaus,jei atlaisvinsi jam visus kelius ir leisi viska isbandyt manau vienas tiesiog pasiners i ta liuna,o kitas sustos ir pagalvos.Manau jum reiketu pabandyt pasikalbet su savo dukra..Mano klasioke panasiai elgias ir viena kart prisipazino,kad jai tiesiog truksta tevu demesio ir ji taip nori ji atkreip.Gal ir jusu dukra to siekia?Manau vedimai pas psichologa tirai nepades,o tik dar labiau pablogins situacia,nes paaugliai mano kad psichologai tiesiog reikalingi durniams gydyt 
Cia dar siaip priklauso ir nuo zmogaus,jei atlaisvinsi jam visus kelius ir leisi viska isbandyt manau vienas tiesiog pasiners i ta liuna,o kitas sustos ir pagalvos.Manau jum reiketu pabandyt pasikalbet su savo dukra..Mano klasioke panasiai elgias ir viena kart prisipazino,kad jai tiesiog truksta tevu demesio ir ji taip nori ji atkreip.Gal ir jusu dukra to siekia?Manau vedimai pas psichologa tirai nepades,o tik dar labiau pablogins situacia,nes paaugliai mano kad psichologai tiesiog reikalingi durniams gydyt
na, tikriausiai duosit man per galva, bet as manau, kad zmogus turi paragaut alkoholio ir ismokt atsakingai ji vartoti anksciau nei jam bus 18. ne veltui kai kuriose Europos valstybese gerti galima nuo 16 metu: butent tam, kad zmogaus pirmas pasigerimas, ir kiti alkoholiniai eksperimentai nesutaptu su vairuotojo pazymejimo gavimu.
bet kodel tevai ne lasiuko neleidzia paragaut kai buni su draugais? as griztu kartais isgerus bonke alaus nuo kurios man visiskai jokio poveikio (ne galva nesisuka, ne liezuvis nesivercia...) o tevai jau viskas - "tu girta, pasigerei" vos ne skrandi plaut jie mane veztu, nors bunu gerus gal pries 2 valandas
Paauglyste - tai perejimas is vaiko busenos i suaugusiojo, ir didziausios problemos kyla del to, kad paaugliams labai sunku suvokti save suaugusiuju pasaulyje: jie jau nebe vaikai, bet tuo paciu naujokai suaugusiu pasaulyje ir nelabai zino, kaip turetu elgtis... Noredami isvengti ar bent jau sumazinti paauglystes problemas, tevai visu pirma turetu jiems padeti - t.y. pripazinti, jog ju vaikas jau suaugo ir su juo atitinkamai elgtis - ne kaip su vaiku, o kaip suaugusiu - kaip su lygiu. Tik taip ju vaikai ismoks i save ziureti kaip i suaugusius zmones ir atitinkamai elgtis...
Prieskonines aprasytoje situacijoje, man atrodo, kad butent tokio tevu poziurio ir truksta - mamai suaugusi dukra yra vis dar vaikas, kuri galima bausti, drausti, valdyti ir pan.
Gal pamacius dukra besibuciuojancia su bernu, reiktu ne namie uzdaryti, o paprasciausiai draugiskai paklausti, ar tas vaikinas jai patinka, ar jie pora, pasidometi, kaip jiems sekasi draugauti, kaip saugosi nuo pastojimo ir pan. As gal lyg tarp kitko leptelciau, kad ,,tik alaus butelis truputi gadina mielos merginos ivaizdi" ar pan. Kai dukra jaus, kad mama - ne dar viena moralizuotoja, o drauge, kuriai ji idomi kaip asmenybe ir kuri tiesiog draugiskai pasiruosusi patarti, padeti, o gal ir pasidalinti savo patirtimi, dukrai mielai papasakos, kuo ji gyvena ir pati sau to nenoredama pripazinti, ivertins mamos patarimus.
Vz, pagarba dukrai kaip asmenybei ir atitinkamas bendravimas su ja tikrai problema issprestu... Turiu omeny ne toki bendravima, kai specialiai bandoma pasisneketi apie kazka ir tuo paciu eilini karta pamoralizuoti, bet nuolatini buvima savo dukros drauge ir domejimasi jos pasauliu. Jai taip butu bendraujama, mama be ypatingu pastangu visada zinotu, kur, ka ir su kuo dukra veikia, kaip jai sekasi ir pan.
ps: deja, mano pacios vaikai dar turetu paaugti, kol pati susidursiu su tokiom problemom, tad mano komentaras gali pasirodyti nelabai itikinamas, taciau brukstelejau remdamasi savo pacios paaugles patirtimi + mano specialybes teorija.
Prieskonines aprasytoje situacijoje, man atrodo, kad butent tokio tevu poziurio ir truksta - mamai suaugusi dukra yra vis dar vaikas, kuri galima bausti, drausti, valdyti ir pan.
Gal pamacius dukra besibuciuojancia su bernu, reiktu ne namie uzdaryti, o paprasciausiai draugiskai paklausti, ar tas vaikinas jai patinka, ar jie pora, pasidometi, kaip jiems sekasi draugauti, kaip saugosi nuo pastojimo ir pan. As gal lyg tarp kitko leptelciau, kad ,,tik alaus butelis truputi gadina mielos merginos ivaizdi" ar pan. Kai dukra jaus, kad mama - ne dar viena moralizuotoja, o drauge, kuriai ji idomi kaip asmenybe ir kuri tiesiog draugiskai pasiruosusi patarti, padeti, o gal ir pasidalinti savo patirtimi, dukrai mielai papasakos, kuo ji gyvena ir pati sau to nenoredama pripazinti, ivertins mamos patarimus.
Vz, pagarba dukrai kaip asmenybei ir atitinkamas bendravimas su ja tikrai problema issprestu... Turiu omeny ne toki bendravima, kai specialiai bandoma pasisneketi apie kazka ir tuo paciu eilini karta pamoralizuoti, bet nuolatini buvima savo dukros drauge ir domejimasi jos pasauliu. Jai taip butu bendraujama, mama be ypatingu pastangu visada zinotu, kur, ka ir su kuo dukra veikia, kaip jai sekasi ir pan.
ps: deja, mano pacios vaikai dar turetu paaugti, kol pati susidursiu su tokiom problemom, tad mano komentaras gali pasirodyti nelabai itikinamas, taciau brukstelejau remdamasi savo pacios paaugles patirtimi + mano specialybes teorija.
Na manau kad tokiu dalyku merginai uzdrausti tiesiog neimanoma. tiesiog yra instinktas, kabliukas - jeigu neleidzia tai nereiskia kad tai blogai. Galbut padetu atviras pokalbis. As savo tevams nemeluoju tetei esu pasakius kad bandziau rukyti na ir isgeriu bet tik su kompanija 
Taciau nereikia imtis drastisku priemoniu nes mane privede prie nuolatinio verkimo. Visalaik ishsilaikiau nerukius taciau veliau tiesiog is nervu. Db net nebandau. matyt per daug gerai zinau kas atsitinka iklimpus i toki mesla...Todel siulyciau su ja pasisneketi. nemoralizuoti kad va bus vezys ir t.t. Tas nemanau kad pades, nebent ji viskuo tikinti. jeigu jau pradejo sugulineti, na smalsumas bekrastis. bent jau reiktu zinoti ir ji saugosi...
p.s. psichologas retai kada padeda. pacia vede del problemu su tevais. trumpalaikis pagerejimas ir toliau rietenos be galo...
Taciau nereikia imtis drastisku priemoniu nes mane privede prie nuolatinio verkimo. Visalaik ishsilaikiau nerukius taciau veliau tiesiog is nervu. Db net nebandau. matyt per daug gerai zinau kas atsitinka iklimpus i toki mesla...Todel siulyciau su ja pasisneketi. nemoralizuoti kad va bus vezys ir t.t. Tas nemanau kad pades, nebent ji viskuo tikinti. jeigu jau pradejo sugulineti, na smalsumas bekrastis. bent jau reiktu zinoti ir ji saugosi...p.s. psichologas retai kada padeda. pacia vede del problemu su tevais. trumpalaikis pagerejimas ir toliau rietenos be galo...
Kai aš buvau paauglė, vėliau studentė (ech, kada tai buvo? ), mama man nieko nedrausdavo - eik su draugais, būk su jais nors ir iki ryto. Tačiau buvo vienas privalomas dalykas: aš visuomet turėdavau jai pranešti kur einu ir su kuo einu, taip pat perspėti, jei ketinu namo grįžti vėlai arba visai negrįžti. Ji labai manimi pasitikėjo, ir tai nebuvo tik žodžiais deklaruojamas pasitikėjimas - aš tą jaučiau. Ir patikėkit, jausdavausi tokia atsakinga, kad jos nenuvilčiau.
), mama man nieko nedrausdavo - eik su draugais, būk su jais nors ir iki ryto. Tačiau buvo vienas privalomas dalykas: aš visuomet turėdavau jai pranešti kur einu ir su kuo einu, taip pat perspėti, jei ketinu namo grįžti vėlai arba visai negrįžti. Ji labai manimi pasitikėjo, ir tai nebuvo tik žodžiais deklaruojamas pasitikėjimas - aš tą jaučiau. Ir patikėkit, jausdavausi tokia atsakinga, kad jos nenuvilčiau.
QUOTE(***smile*** @ 2006 08 12, 11:19)
bet kodel tevai ne lasiuko neleidzia paragaut kai buni su draugais? as griztu kartais isgerus bonke alaus nuo kurios man visiskai jokio poveikio (ne galva nesisuka, ne liezuvis nesivercia...) o tevai jau viskas - "tu girta, pasigerei" vos ne skrandi plaut jie mane veztu, nors bunu gerus gal pries 2 valandas
cia matyt tau taip atrodo, kad nera jokio poveikio. visgi kazkoks poveikis tikrai yra jeigu tevai pastebi po dvieju valandu... ir nemazas netgi sakyciau.
as gerimu pirma karta paragavau prie tevu. Jau net tiksliai nerpisimenu nuo kurio gimtadienio, bet per sesiolikta buvo sampano butelis. Per balius visada ipildavo ko nors paragauti... Dabar gal netgi taip itariau paziuri i mano gerimus, ir perspejimu atrodo daugiau sulaukiu.
Nezinau ar padesiu, bet pamaciau sai tema ir nusprendziau taip pat pasisakyti. Man 16. Pries daugiau kaip metus buvo daug barniu su tevais. Gerimas, rukymas. Kai tevai "prigavo" buvau uzdaryta namie. Niekur negalejau iseit. (tai buvo vasara) Taciau gerai elgiausi, tevai vel pamazu pradejo pasitiketi manimi. Taciau pajutus laisve prasidejo vel panasus dalykai. Na gal maziau bet vitiek nieko gero. Tevai vel pagavo. Poto gal buvau atsargesne. Taciau db praejo laiko ir kazkaip pats susipranti. Db apie rukyma jokios kalbos net nera, jei su draugais einu ir jie geria ar sidra ar ka, atsisakau. na nebent swente kokia, tai sidro. Taciau kadangi nebeeinu i "tokias" swentes tai taip ir nebebuna;) istikro daug priklauso nuo draugu, nesnori atsilikti nuo ju, tada pabandai. Bet manau visi po kazkiek laiko supranta kaip nori gyventi ir pan. O as nenorejau sedeto prie laiptiniu su buteliu rankoje ir cigarete dantyse. Nors ka gali zinot, gal viskas dar pasikeis kita linkme, dar lb jauna esu ir jauciuos;)
Na del to draugu priprasymo. Eidavau su tikrai didele kompanija draugu siaip po pamoku lauke pasedet. Dauguma, na galbut visi ruko. Manes paklause ar as rukau as atsisakiau, siek tiek bande isiulyt bet paskui taip sakant atsikniso 
ir siaip viskas priklauso nuo savo valios... o ne draugu... Taip paciai geriu labai retai, nes pirma karta pasekmes buvo baisokos organizmas dabar turi tiesiog atsakomaja reakcija i alkoholi...
ir siaip viskas priklauso nuo savo valios... o ne draugu... Taip paciai geriu labai retai, nes pirma karta pasekmes buvo baisokos organizmas dabar turi tiesiog atsakomaja reakcija i alkoholi...
QUOTE(prieskonine @ 2006 07 30, 13:39)
nebežinau kaip elgtis.
mano mergaitė maždaug nuo 13 metų pradėjo vaikščioti jos žodžiais "į miestą su draugais". Na, kodėl gi ne, reikia gi prasiblaškyti vaikui, tuo labiau, kad ne pagal metus subrendus,gerai mokos, tai ir leidau, liepdavau sugrįžt 20ą val, kartais išsiprašydavo ir 21ą.. gal per griežtai, bet bijojau kad neprasidėtų visokie 'negeri' vakarėliai ir pan. Deja, nenusaugojau.. Du metus sugebėjo nuslėpt, grįždavo namo blaiva, nesmirdinti niekuo, net įtarimų nekildavo.
Bet šį pavasarį grįžau iš darbo, ateina tokia įraudus sako "mama žinai, mes ten lažinomės, skalbiau megztinį, žinai biškį apipylė nu ten ir man sudužo vaza..." Žodžiu, visi daiktai aluje paskendę. Tada dar patikėjau, kad iš tikrųjų kokie bernai kažką padarė, aišku pykau, nenorėjau leist niekur daugiau. Bet po mėnesio vėl išleidau, tikėjaus kad daugiau ko nors tokio nebebus. Ir dar kartą suklydau. Netyčia radau kuprinėj cigarečių.. oi, koks smūgis buvo.. ir ašaros liejos, ir keiksmai
Pažadėjo daugiau nebedaryt taip, kad tik pabandė ir t.t.. Palaikiau kaip už bausmę iki vasaros namuose, stebėjau, kaip ir gera buvo. Po to pradėjau vėl išleidinėt, lygtais nieko, viskas gerai, bet vieną dieną birželį einu iš darbo namo ir matau: gal su 25 metų bernu bučiuojas, vienoj rankoj alaus bonkė... Įsiutau kaip reikalas, dabar visą vasarą namuos sėdi panelytė. Jaučiu, kad jau ir su berneliu ne vienu pagulėjus yra.. Nesuprantu, kodėl prasidėjo tokie dalykai, šeimoje viskas gerai, negirtaujam, nerūkom, nesipykstam...Keista, bet mokslai taip ir nenukentėjo, vis dar viena iš geresnių klasėje. Gal turit kokių patarimų, kaip elgtis toliau? Gaila man jos, dabar dažnai verkia, naktimis nemiega, beveik nieko nevalgo.. Bet nenoriu išleist, tikriausiai vėl tas pats bus. Nežinau. Prasidės mokslo metai, reiks stebėt... Tai va, gal esat susidūrę su tokiu savo vaikų elgesiu, kaip sprendėt problemas?
mano mergaitė maždaug nuo 13 metų pradėjo vaikščioti jos žodžiais "į miestą su draugais". Na, kodėl gi ne, reikia gi prasiblaškyti vaikui, tuo labiau, kad ne pagal metus subrendus,gerai mokos, tai ir leidau, liepdavau sugrįžt 20ą val, kartais išsiprašydavo ir 21ą.. gal per griežtai, bet bijojau kad neprasidėtų visokie 'negeri' vakarėliai ir pan. Deja, nenusaugojau.. Du metus sugebėjo nuslėpt, grįždavo namo blaiva, nesmirdinti niekuo, net įtarimų nekildavo.
Bet šį pavasarį grįžau iš darbo, ateina tokia įraudus sako "mama žinai, mes ten lažinomės, skalbiau megztinį, žinai biškį apipylė nu ten ir man sudužo vaza..." Žodžiu, visi daiktai aluje paskendę. Tada dar patikėjau, kad iš tikrųjų kokie bernai kažką padarė, aišku pykau, nenorėjau leist niekur daugiau. Bet po mėnesio vėl išleidau, tikėjaus kad daugiau ko nors tokio nebebus. Ir dar kartą suklydau. Netyčia radau kuprinėj cigarečių.. oi, koks smūgis buvo.. ir ašaros liejos, ir keiksmai
Pažadėjo daugiau nebedaryt taip, kad tik pabandė ir t.t.. Palaikiau kaip už bausmę iki vasaros namuose, stebėjau, kaip ir gera buvo. Po to pradėjau vėl išleidinėt, lygtais nieko, viskas gerai, bet vieną dieną birželį einu iš darbo namo ir matau: gal su 25 metų bernu bučiuojas, vienoj rankoj alaus bonkė... Įsiutau kaip reikalas, dabar visą vasarą namuos sėdi panelytė. Jaučiu, kad jau ir su berneliu ne vienu pagulėjus yra.. Nesuprantu, kodėl prasidėjo tokie dalykai, šeimoje viskas gerai, negirtaujam, nerūkom, nesipykstam...Keista, bet mokslai taip ir nenukentėjo, vis dar viena iš geresnių klasėje. Gal turit kokių patarimų, kaip elgtis toliau? Gaila man jos, dabar dažnai verkia, naktimis nemiega, beveik nieko nevalgo.. Bet nenoriu išleist, tikriausiai vėl tas pats bus. Nežinau. Prasidės mokslo metai, reiks stebėt... Tai va, gal esat susidūrę su tokiu savo vaikų elgesiu, kaip sprendėt problemas?Zinai,turiu tau tik viena patarima KALBEKIS su ja...ir kalbek ne kaip mama,o kaip drauge...jei papasakos dalyku del kuriu noresi rekti,mustis ir pan...neparodyk to...nerek,o svarbiausia pakalbek is sirdies...gi prisimink,kaip pai jauna buvai ir norejai visur...
o del kalbejimo tai butinai kalbek...
pati labai bijojau mamos...bijojau ne tiek mamos,kiek jos rekimo..nes ka jei ne papaskosi visada aukleja...
ir nustojau kalbet apie savo asmeninius dalykus...o kai negaliu kalbet ieskau paguodos kazkur kitur...o kadangi esu ne kalbi,tai ne zodziais o veiksmais...
ir dazniausiai ne visada tos paguoda rasdavau tinkamose kompanijose...taigi dabar man 17 ir turiu dziaugsmeli...vaikiuka:) zinoma as del to labai laiminga...bet visgi to nebutu,jei buciau nebijojus kalbet su mama....
