Pirmą kartą ištverti buvo siaubinga. Vaikščiojau lyg vaiduoklis. Nekenčiau visų nėščiųjų, nes atrodo, kad jos tyčia pilvus riečia, kad pasijusčiau dar nelaimingesnė

Tais metais sužinojau, kad trys moterys iš mano aplinkos laukiasi

(net mano senmerge teta!) Tada gyvenau užsieny, grižau į LT, pablioviau mamai ant pečių, mėnesį praleidau atskirai nuo vyro. Pagėriau vitaminus, grįžusi jau antrą ciklą pastojau laimingai.
Antrą kartą ištvėriau daug lengviau. Nelemta, akimirka, nuverkiau trumpai (priešingai, mano vyrui buvo skausmingesnė antroji akimirka). Nerimą kėlė mano pirmojo mažylio noras turėti broliuką ar sesutę (aplinkiniai labai jau stengiasi lįsti į žmogaus gyvenimą). Slėgė nuolatiniai paaiškinimai, kad tai atsiranda ne taip paprastai ir pan
Skaudžiausia, kad mano kiekvienas bandymas gali palikti gilių pasekmių galiu likti visai nevaisinga (pasikartojantys negimdiniai jau ir taip atėmė mano pusę moteriškumo), rizikuoju ir savo gyvybe (ne visada negimdiniai lengvai išaiškinami. Pirmą kartą man buvo mėnesinės ir apie nėštumą aš net nenutuokiau)
Aišku, tai ne tas pats ir nėra net ko lyginti su jau išsivysčiusiu žmogeliuku, kuriam teliko tik užaugti, bet to nepavyksta padaryti... aš nepatarėja tada tokiam skausmui ištverti.....