Sveikos
Nieko tokio labai, kad agurkų dugnas baltas, būna, bet kaip ir patarė juos valgyk pačius pirmus.
Vajeeeeee, kokios jūs visos jaunos

Mes birželį minėjom 18 vestuvių metines

Šiemet vyrui rugsėjį cieli 40. Baliaus nenorim, užsuks turbūt tik mano brolis, vyro sesuo ir mūsų jaunieji. Daugiau? Net nežinau. Bet baliaus nenorim, nenorim jokių sodybų, nenorim jokio šurmulio, nieko nenorim... Svaigom, tiksliau aš svaigau, apie Krokuvą

Treti metai kaip važiuojam ir nenuvažiuojam

Tai tas tai anas ir vis- nu kitą metą. Ir taip kaip pasaka be galo.
Planavau į Kernavę užsukti- diedas neveža. Po paskutinio apsilankymo kol gyvas bus turbūt neveš. Gėda kam nors ir pasakoti. Bet net nežinau kas ten ant tų kalvų yra, kas ten mane taip veža

Nu, buvo taip. Kernavėje vyksta senosios archeloginės dienos, tai kur tau dem nesigrasios- nuvežk, įdomu. Nuvežė, patiko, ir mums, ir vaikams. Prieš važiuojant namo, va reikėjo biesui mane su šeimyną sugrusyt, kad reik ant to piliakalnio užlipti. Šitaip buvo smagu, šitaip linksma, bet va tas piliakalnis, tie laiptai... Užlipam, o prieš akis toooooks vaizdas- upė, vingis, slėnis, žaluma... Vaizdas

Ir staiga kažkas man ir sako: sveika gyva sugrįžus ... Galvoju- oho, koks mažas pasaulis, pažįstamų kur sutiksi. Apsidairau- nieko. Aplink jokio žmogaus, tik už kelių žingsnių pamačiau persimainiusį vyro veidą. Tas griebė už rankos ir nuvilko žemyn, iš paskos vaikai, o aš nesupratau kas nutiko. Tik namie maniškis paklausė- kas tau ten nutiko. Pasirodo, aš stovėjau įstebeilijusi akis į kažką, tarsi būčiau atsijungusi, bet vyras kaip sakė- akys tokios lyg kažką matytum prieš save ir veido išraiška lyg kokį netikėtą pažįstamą, seniai matytą kažką regėčiau. Jis šaukė, o aš jo negirdėjau.

Kitais metais vėl važiavom, išsikaulijau, bet ant to piliakalnio viskas vėl pasikartojo. Tas balsas- sveika gyva pargrįžus... Mane jis net naktim prikeldavo. O jei reiktų pasakyti koks tai balsas nepasakyčiau- nei tai moters, nei vyro, bet toks aiškus, ryškus, bet švelnus... Daugiau ten kojos nekėliau jau kokie penki metai. Ir vyras kategoriškai atsisakė važiuoti ten, sakė jokių sodybų, jokių kalnų ir jokių Kernavių

O mane ten traukia. Kaip draugė sakė- noriu į Veneciją, ji traukia mane, širdis trokšta ten grįžti ir grįžti. Tai va šitaip Kernavė traukia. Kodėl? Net nežinau, su ja nieko bendra neturiu- jokių draugų, jokių giminių, net proseneliai bent kokios šešios kartos nėra ten gyvenusios, ir tada buvau ten pirmą kartą. Kas ten taip mane suparalyžuoja- nežinau. Net nežinau ar gerai tai, ar blogai. Ai...
Lyja, šalta, ruduo, bjaurastis... Brrrrr.... Kažkaip britku ir lauke, ir širdį kažkoks ruduo. Dabar taip norėčiau įsisupti į šiltą dekį, atsisėsti į supamą kėdę prie židinio ir lėtai gurkšnioti vaisinę arbatą...

Arbatos turiu, dekį irgi. O va iš kur supamą kėdę su židiniu gauti, ką?

O kur norai pas bobikę