Sveikutės,
Saulute, sveikinu

Jei nevalgo iš papuko, patarčiau nusitraukinėti pienuką
šiandien dičkė su seneliais išvažiavo į Palangą vienai dienai, tai mums beveik atostogos:) bet mažiukai jau keičiasi, jau aktyvesni, daugiau poreikių, ant rankų nori būti
Broliukas labai prastai miegojo, bet dabar vežimuke abu įmigo. Vyras ryte pjovė žolę, tai aš su abiem dvi valandas kuičiausi, tai vienas ant rankų ar ant papo ar su buteliu, tai kitas, tai abu

sakau, kol vyras namie, dar pabus ramūs, o tada jis išeis į darbą ir vaikiukai atkus

nes pagalvojus, jie dar tokie pilvinukai, jeigu lyginant su dukryte, kokio ji "amžiaus" gimė, tai jiems atitiktų tik rugpjūčio 18
Afrodite, viskas labai gerai suprantama ir pažįstama

Taip jau mums yra..ir labiau vertinam, ir daugiau iškęst galim dėl tų išsvajotų stebuklėlių, bet tuo pačiu ir mėgautis sunkiau, nes tas nerimas niekad neapleidžia, jis per didelis, dažniausiai nepagrįstas, bet neišvengiamas, deja..Man buvo šiek tiek liūdna, kad išsvajotuoju nėštumu nelabai pasimėgavau. Visą laiką kažkas vyko: iš pradžių kraujavau, buvo gulimas, tada TTH sukvailiojo, tada autoimuninės (mazginė eritema vedė iš proto, vien kol diagnozę nustatė

), paskui skausmai prasidėjo, paguldė su gresiančiu, paskui ta suknista cholestazė..Rankų tirpimai, dusinimai, širdies problemos, kraujospūdžio ir t.t. nuo Velykų nebevaikščiojau beveik, be proto blogai jaučiausi, sakau, gyvenime daug ligų turėjus, bet šitas nėštumas viską pramušė..tai tokio malonumo, mėgavimosi nelabai ir teko patirti..Dar kai dvynukai, ir dar po IVF, tai tos rizikos tokios didelės, bijodavo mano atvejo gydytojai.. Palyginus su pirmąja, irgi juk po kelių metų pastangų, begalės IUI ir t.t., bet natūraliai, saugiai, nebuvo jokių fizinių problemų,tai pabijojau iki 12 sav, pavėmiau iki 16 ir tada jau mėgavausi, o dabar kažkaip.. bet vis tiek, juk viskas praeina, ir paskui jau kitoks nerimas atsiranda, jis jau visam gyvenimui

Viskas praeis, viskas bus gerai, reikia tiesiog išlaukti