Myliu savo vyrą, bet jis paliko mane

Ačiū už palaikymą.
Bet aš kažkaip kuo toliau galvoju, tuo labiau manau, kad tai buvo dar kažkokia kitokia skirybų priežastis. Nes kai aplinkui apsidairau, tai daug moterų ir barasi ir būna dar baisesnių dalykų, bet visi gyvena, o čia paprasčiausiai pabėgo....
Netgi pasiūliau, kad su vaikais kartu nuvažiuotume pailsėti prie jūros, tai kategoriškai pareiškė, kad NENORIU SU TAVIM. Netgi kai paprašiau, kad mestų savo kvailas ambicijas ir savanaudiškumą šonan, o žiūrėtų, kas geriau vaikams būtų, tai pasakė, kad dėl vaikų nevažiuosiu kartu. Na, aš kažkaip manau, kad čia tikrai kažkas daugiau yra. Net mūsų bendri pažįstami mano, kad vien mano rėkavimas ir per veidą trenkimas tikrai šeimos neišardytų. Na, bet yra kaip yra ir nieko čia nepadarysi. Jau vien tai, kad su vaikais jis praktiškai matosi vieną kartą per savaitę. Laksto su motociklu, laksto kitiems kažką padėti, labai prisiminė staiga žmones, su kuriais anksčiau mažai bendravo, labai visur dalyvauja ir visiems labai geras, draugiškas, o vaikams laiko ir nebelieka.....
Getter, o tu kaip viską susitvarkei, kad būti laiminga? Ar čia su savo vyru ar su kažkuo kitu?
Na, žodžiu laukiu visokių patarimų kaip susitvarkyti šioje situacijoje.

Supranti, pas mus buvo laaaabai žiauriai viskas, aš gyvenau tikriausiam košmare Jis mane mušė net kai aš laukiausi, paskutini kartą kai buvau 7mėn Po šito karto aš "atsibudau" ėjau į policiją ir rašiau pareiškimus ir t.t. Tada jis griebėsi kitų ginklų psichologinio smurto ir pan. Jis gėrė kasdieną, savaitgaliais daugindavo...o aš išvis girtų negaliu pernešt (aišku kol draugavom buvo idealus, negėrė ir net rūkyt metė)...bet pasikeitė iškart po vestuvių...
Kai sūneliui buvo 1,5m aš išvažiavau į Airiją pas sesę užsidirbt pinigų mokslams...bet iškart čia atvažiavusi supratau, kad su vyru jau daugiau niekada nebūsiu ir nebegyvensiu...Niu o po to visai to nesitikint susipažinau su savo dabartiniu...kuris prie manęs priėjimą rado per vaiką Jis su juo žaidė, išdykavo kaip net tikras tėvas to nedarydavo...va taip mes suradom vienas kitą Tada grįžau į LT skiryboms, jos užsitesė net 9 mėn...nes aš norėjau įrodyti jo kaltę...kadangi realius įrodymus turėjau...BET...jis pasakė jei aš taip skirsiuos jis vaiko iš LT niekada neleis išsivežt, o jei gražiuoju t.y. pagal jo salygas, pasirašo, kad neprieštarauja ir vaiką galiu išsivežt bet kada ir bet kur...Taip ir padariau... Po skirybų jis vaiko "išsižadėjo" t.y. atsisakė išvis su juo bendraut...jokių ryšių nepalaiko savo noru...aš neprieštaravau ir net atvikščiai skatinau jį bendraut, bet jis nenorėjo Dabar manau dar ir geriau, nes Martis mano brangiausiąjį vadina tėčiu ir net neįsivaizduoja kad yra kažkur "kitas" tėtis... Tai va tokia ta mano istorija...
O dabar taip...palygynus kaip gyvenau su ex - gyvenu rojuje...aišku ir apsipykstam...ir nuomonės auklėjimo klausimais išsiskiria...bet aš įsitikinusi, kad radau TĄ kuris skirtas MAN ...visam gyvenimui...myliu jį be proto...jis mus irgi
Tavo atveju "matau" du kelius...laukti kol jis paduos skiryboms...arba pradėti pačiai...Gal jis dar "atsibus" kai pamatys, kad čia viskas rimtai... Kartais vyrus tas paveikia...
Siūlyčiau tau sisirasti šeimos teisės advokatę ir pas ją nueiti konsultacijai, papasakok istoriją ir žiūrėk ką ji tau patars...Gal pakvies vyrą pokalbiui...O po to jau bus lengviau sudėliot viską į savo vietas...bent jau bus aiškiau
Laikykis

Na, Getter, pas tave ir istorija....Diaugiuosi, kad viskas taip gražiai išsisprendė. Aš irgi tokia naivuolė ar paprašiausiai optimistė, bet taip pat manau, kad viskas susiklostys man gerai. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad mano elgesys su vyru, tai buvo jo elgesio pasekmės, nes kaip bebūtų keista, ką jis šiuo metu šneka, ką daro, tai žinau, kad su tokiu žmogum negalėčiau gyventi. Dabar matau jo tą pusę, kuri man visai nepatinka, nenoriu apie jį nieko blogo sakyti, bet elgesys jo tikrai labai negražua ir kaip nesubrendusio žmogaus, o jam beje 37 metai. Netgi pradėjau galvoti: arba jam 40 metų krizė, arba mums abiems 7 metų krizė, arba šiaip mes negalim būt vienas su kitu. Bet tai ne esmė. Esmė tame, kad aš pagaliau atsitokėjau ir pradėjau mąstyt, ką aš iš šios situacijos galiu pasimokyt ir ko daugiau galbūt nebedaryt. Išvada: aš nustojau svajoti, nustojau siekti gyvenime savų tikslų, nustojau ko nors norėti ir t.t. Bet šią naktį visą nemiegojau ir labai daug mąsčiau ir priėjau išvados, kad aš pradėjusi buvau grimzti žemyn kaip asmenybė ir šlykščiausia tai, jog dar mušeika buvau pasidariusi. Kol kas nepasakosiu visų smulkmenų(čia dėl to jog paskui neišsipyldys), bet pasakysiu tiek, kad tuos žingsnius, kuriuos žengiu, tai visi ženklai aplink rodo, jog einu tinkama linkme, nes jau po truputį pradeda matytis šviesa. Kai viskas išsipyldys, tuomet papasakosiu plačiau, nes tai jau ranka apčiuopiama. Ir pagalvojau dar, kad nereikia prisirišti prie šeimos iliuzijos, jei tu neesi laimingas. Gaila labai, kad išbyrėjo šeima, bet gyvenimas tęsiasi ir dar jis turi daug paruošęs dovanų.
O sau ir kitoms galbūt susidūrusioms su panašia situacija linkiu stiprybės,išminties, ramybės ir kantrybės.

MERGYTĖS, MYLĖTI,TAI NEREIŠKIA ŽMOGŲ TURĖTI. JEI MYLI,TAI SUGEBI IR PALEISTI. čia ne vadovėlio frazės ,tai gyvenimo pažinimo menas.

Koks čia menas? jei myli, kaip tik nesugebi paleisti. Tik pats gyvenimas priverčia tą padaryti.

O meilė laikina. Tiksliau, ne, ji amžina, tik jos objektai keičiasi

VA ČIA, APIE OBJEKTUS TAU PRITARIU.

na žiauri situacija ... bet žinai ką aš daryčiau, ne sąntykius stengčiausi desperatiškai lipdyti o save ... iš gabaliukų ... eičiau pvz vakarais sportuoti, užsirašyčiau į kokius kursus, darbo pasiieškočiau, o vaikais tegul močiutės truputį pasirūpina, gal tu save biški užleidai... gi žinai žmonės šeimoje turi augti kartu
o vyrelis pamatęs ką prarado mikliai parsikraustys

reikia kitaip:

myliu savo vyrą, žinau, manęs jis nemyli, todėl pati jį palikau iš patirties žinau, jeigu vienas myli o kitam patogu, nieko gero nebus, išmesti metai iš gyvenimo, ežeriukai ašarų, kalnai nervų ir įgytas nepasitikėjimas vyriškąja gimine

ir kam reikia, kad toks "parsikraustytų" prarado...geriau įisivazduoti, kad pati palikai pati priėmei sprendimą atsisakyti kasdienių kančių ir moralinių nusižeminimų beeee

Savęs tikrai neapleidau:einu ir sportuoti ir visokia kitokia veikla užsiiminėju ir darbo ieškausi ir dabar užsirašiau į anglų kursus, kad patobulinti kalbą. Ždž tikrai nesėdžiu vietoje, viską darau tą patį, ką visuomet ir gyvendama su vyru. Aš jau net mąstau, kad man jo parsikraustymas nebeturi reikšmės, nes man jis pradeda atrodyti silpnas, nesubrendęs žmogus, nes jo elgesys po skyrybų yra tokis, kad aš jau abejoju ar noriu su juo gyventi. gerai, kad jau truputėlį apsiraminau, ne tokia verksnė esu(tiksliau visai nebeverkiu), vėl pradėjau matyt, kad aplinkui taip viskas gerai ir kad neprapulsiu aš gyvenime ir pati viena su savo vaikais.

reiskia viska padarei Taip
tada gaunas taip kad reikia versti kita puslapi ir atvira sirdim priimti gyvenima

Neramioji, neisizeisk, kad i tavo uzvesta tema isikisu su savo problema (ji labai panasi i tavo, todel naujos temos nenoriu atidarinet), su savo sirdies skausmu, nes siuo metu labai noriu issipasakoti, tiesiog issilieti, nes jau nebesusigaudau kas vyksta, nesurisu kai kuriu dalyku ir esu pasimetusi. Tik nesmerkyt manes, nieko protingo neparasysiu, nes siuo metu mane valdo jausmai ir jauciuosi labai iskaudinta

Jau esu kelis postus parasius apie savo situacija anksciau, taciau dar tada viska galejau logiskai isdestyt, taciau, tai ka suzinojau siandien, netelpa i jokias mano supratimo ribas. pries menesi susipikom su vyru kaip ir del buitinio dalyko, taciau jis labai susibesino ir eilini karta isejo gyventi pas mama. Labai isizeide del to, kad savo bamejimu del tvarkos sugadinau jam ryta ir paemiau masinos raktus, del kurios mes taremes is vakaro, kad as ja paimsiu, taciau gincio metu ryte, pasake, kad neduos man, tai as pirma paemiau raktelius nuo stalo. is karto po sio mano veiksmo, jis pradejo kalbet apie skyrybas, kita diena nuejo pas mamyte. nebendravom, jis isvaziavo vienas (na 90 proc. esu tikra, kad vaziavo vienas), i kelione (aiskino, kad nori pabuti vienas), nelindau prie jo, nes man jau paciai nusibodo tokie jo oziavimai ir galvojau, tegu pabuna vienas, tegu pagalvoja, kaip jis elgesi ir del kokiu dalyku iseina is namu. Tikrai pirma nesiruosiau taikyti. Jis irgi... Is keliones grizo pries 4 dienas. Penktadieni radau ji atejusi i namus, aiskino, kad norejo pasedet prie interneto. Pasiuliau pasneket. Kavineje snekejom apie jo kelione, bendravom saltai, man nuo jo pasakojimo daresi tik skaudziau, kad jis galejo taip palikti seima ir viena sau isvaziuoti ir nejausti jokio gedos jausmo (vaiko nemate menesi ir nerode iniciatyvos , o is keliones jam net saldainio neatveze..., nekalbant apie musu skolas..). isejau, nes kuo daugiau gere alaus, tuo bendravimas daresi nemalonesnis (negaliu su juo sneket, kau jis isgeres, o isgeres jis buna labai daznai, taciau problemos nepripazista). Sestadieni grizau is kaimo namo, ir radau ji gerianti, bute prirukyta, kruva alaus buteliu. pasakiau, kad jam cia ne kabakas, ir kad jeigu nenori normaliai gyvent, tegu iseina ten, is kur atejo... Pasake, kad iseis, kai issiblaivys. isejo sekmadieni apie pietus. kaip paskui supratau, pas tevus negrizo, o siandien pirmadieni po pietu gavau labai poslas ir slykscias zinutes, kaip puikiai jis praleido nakti grazios merginos glebyje, kaip ir kokiais budais jie mylejosi, kad tai atsitiktinis rysis, kad visa tai ivyko, del to, kad jis myli kita moteri, taciau ta atsake jam ne ir jis susirado bet ka. Po to paskambino ir pasake (is balso supratau, kad jis girtas),kad jis nori kuo greiciau issikirti ir sutinka su visom mano anksciau iskeltom salygom (apie skyrybas mes snekejom ne karta, as is savo puses del to, kad jis daug geria ir man jau nusibodo toks gyvenimas), tik kuo greiciau ir be jokiu alimentu.

vat ir sedziu visa vakara ir mintis netelpa galvoje, kaip visa tai galejo ivykti, ar jis cia tik mane zemina ir nori iskaudint, ar is tikruju as kazko nepastebejau (sakyti, kad myli kita moteri, kai niekada nebuvo pagrindo abejuoti jo istikimumu, nes paprastai budavo namuose, gerdavo irgi paprastai vienas namuose) Kada tai galejo atsitikti, jei tai atsitiko... Visa menesi vaiko net neprisimine, matyt cia ir buvo tas pirmas pozymis, kai sakoma, kad vyras myli vaikus tol, kol myli ju mama. kazkaip labai iskaudino, ne tai kad jis kazkur tai su kazko pasidulkino, o tai kad is karto mane apie tai informavo labai grubioj formoj ir tai kad pasake, kad myli kita...

Ka galit pasakyti apie jo elgesi, be to, kad mums reikia skirtis (ta as zinau ir sutinku), tik nelabai suprantu, kad zmogus taip greitai gali suzveret ir be jokio gailescio maisyti su sudais,nors visai neseniai glamonejo, snekejo meilius zodelius ir kaip maniau mylejo.....

Ah... tie vyrai... ir kurioje jie eileje stovejo, kai Dievas prota dalino? Uzjauciu tave...