Gimdysiu (-žiau) viena

per saremius vyras salia buvo aciu jam uz tai o per pati smaguma tai isejo uz duru - taip buvom sutare dar pries gimdyma

as pirma vaikeli gymdziau viena be vyro ir tuom labai dziaugiuosi nes gydytojai labai palaike mane ir dabar noriu gymdyti be vyro nes zinau kad jis viso to vaizdo nematys ir jam bus rami galva.o ant ryto atejes pamatys savo angeliuke svaria sutvarkyta aprengta

Gimdant pirmagimi per saremius buvau viena ( oi, kokie skausmingi jie buvo) ir tesesi pusantros paros. Vyras atvaziavo tik i pabaiga, ir" netycia "buvo aprengtas ir istumtas i gimdykla... Taip jau personalas pasistenge, nebuvo jam kur begti
O per kitus gimdymus nebuvo kada galvot, viskas vyko zaibiskai

Tikiuosi nepersigalvosiu ir gimdysiu viena be vyro. Tiesiog man siuo metu taip atrodo. Vis galvoju, jai man skauda danti, kuo gali padeti tame reikale vyras??
Zodziu, nemanau, kad gimdymas yra vyru reikalas ir tuo labiau nematau prie ko jie cia turetu pratintis.

Jeigu buciau turejusi vyra gimdyciau su juo, tai toks momentas gyvenime, kuomet labai reikia artimo zmogaus salia... bet kadangi neturejau vyro tai gimdziau be jo

mano vyras is pradziu labai kategoriskai pareiske, kad va gimdyme jis tikrai nedalyvaus - bijo vaizdu, gaila manes. as jo neverciau persigalvoti, taciau veliau pats pradejo kitaip mastyti.. is pradziu kad bus salia per saremius, iki paties gimdymo, dabar nusprendes buti kartu visa laika
as labai noriu kad butu kartu.. ir ne del to kad "pagaminom" kartu, tj dabar kartu ir gimdyt turim.. juk kad ir kaip noretume, pagimdyti vyras uz mus negales man tereikia jo paramos - jis mano vyras, mano seima, juo labiausiai pasitikiu ir tik su juo jauciuosi saugi, todel noreciau kad ir salia butu kitavertus, tikrai nenoriu kad jam gimdymas keltu blogus prisiminimus, ar kaip kitos raso, zalotu jo psichika ir gimdymo vaizdai jam nuolat pries sakis stovetu todel mano vienintelis prasymas jam yra iseiti bet kuriuo metu, jei tik pajaus kad nebegali daugiau buti salia nemanau kad reikia versti, kategoriskumas ir prievarta niekad prie nieko gero nepriveda.
o jis savo ruoztu sake neleis manes ir vaikucio skriausti, bus salia visa laika tik prase kad jam nereiktu kirpti virksteles

Gimdziau viena. Vyras truputi bijojo, as taip pat nebuvau iki galo tikra kad noriu jo dalyvavimo. Vyro truko tik todel kad troskino, ir sesute man turejo pastoviai vandeni padavinet... Bet per kita gimdyma noresiu kad vyras butu salia.

Pazinodama savo vyra, tai labai nespaudziau jo dalyvauti gimdyme. taciau pries pirmakart gimdant buvo baisu, todel jis pasiryzo dalyvaut, laukem 2 savaites, jis issiprase is darbo, nes vazineja i komandiruotes ir kartais tenka isbut ir 2,5 sav., tad nusprende pabut namie, o tada isvaziuot. taciau sefai kaip tada atsimenu penktadieni pareiske, jog eina is darbo lauk, arba vaziuoja, nes jo pakeisti nebuvo kam. Yra kaip yra pagalvojom... ir va sekmadienio ryta pagimdziau. taciau aciu dievui su manim buvo mama, iki pat galo. visos 3 gimdymo palatos buvo uzimtos, gydytoja viena, akusere irgi viena. tada mama medike buvo laiku ir vietoje.
Pries antrosios dukreles gimima nusprendem, kad vyras bus salia (visgi svarbu ir idomu), mama grieztai atsisake - sako per sunku man bus... Vyras turejo grizinet is keliones, nutarem, kad tada jis porai savaiciu liks namie ir taip abu pagimdysim. O vasara be galo buvo karsta, dar laikiaus egzaminus, nes buvau nusprendus isigyt treciaja specialybe. ir visi tie stresai, oro salygos, "issauke" gimdyma 2 savaitem anksciau nei turejau pagal plana. ir ka gi...vel sekmadieni pagimdau, taciau jau viena su akusere. o vyras, kaip anakart nesulauke, taip sikart nespejo Grizo pirmadienio ryta
Jei palyginciau abu variantus, tai sakyciau jei gydytojas ir akusere salia daugiau nieko nereikia. bet as tada susikaupiau ties "teisingu" kvepavimu, o ne i zvilkciojima ar vyras tikrai supranta mane, ar jam nebloga. Tiesiog zinai, kad privalai daryt viska, ka sako gydytojas, akusere, o ne truputeli suvaidint nors ir nesamoningai, kad vyras suprastu kokias kancias kenciu.
Jei gimdyciau trecia - nors planuose nebera - tikrai zinau, kad noreciau but viena (aisku su mediku pagalba). Bet tikrai nesu nusiteikusi pries tas, kurios gimdo su vyrais. Kiekvieno pasirinkimas.

pagrandukai visada yra labiau dievinami, norim ar nenorim bat taip gaunasi negi neturit jaunesniu broliu seseru

nuo pat pradzios zinojau, kad gimdysiu viena,nesuprantu kam ten vyras reikalingas

Maniskis dalyvavo gimdyme Nei as, nei jis nesigailim. Man jis padejo stipriai: kele nuotaika, kai ji prastejo, laike ranka, padejo vaikscioti saremiu metu, paduodavo atsigerti, o per stanginimasi, pats man aiskino, kad susikaupciau, kad stumciau, kad stengciausi ir pan. Buvom susitare, kad jei ko nors nenores matyti, lai neziuri, iseina, nusisuka ir pan. As dziaugiuosi tuo, kad tokiu momentu buvom kartu. PO gimdymo musu santykiai tik pagerejo

sveikos mamytes,man nutiko tokia istorija,mano vyro brolis mire o jo zmona (jie pragyveno tik 3 metus)jau laukesi,tai kai ji gimde pakviete mano vyra ir jis buvo su ja per gimdyma.nezinau gal as kvaila bet as buvau soke!kaip galima isileisti svetima zmogu i intymiausia gyvenimo akimirka????juk galejo kazkas artimesnis dalyvauti mama ar dar kas......ir jis dar filmavo,aisku ne viska.ir jai atrodo cia normalu.nezinau,mano visi pazystami pakraupe,anksciau moterys vienos gimdydavo,apie vyrus net kalbos nebudavo.patarkit man ,kaip man toliau buti,as vis negaliu atsigauti