QUOTE(barsukele @ 2007 12 29, 00:37)
Tai turbūt vienintelis būdas. Tik tada pradeda išnykti norai, emocijos, sėdi kaip šiltoj baloj, nelabai kas domina, niekas neužkabina, pasidarai kaip sraigė kriauklėj. Sako, kad tai pažanga didelė, tik kad kartais nuobodu pasidaro, nėr su kuo ir apie ką šnekėtis, nes neįdomu kitų pletkai, lieka pareigos, net garo neprisikaupia, tada nereikia nuleisti... Kažkas per daug ramu. Bet kai žaibai laksto irgi negerai
Nesitikėti, nereiškia nepastebėti gerumo. Kaipgi įlysi į kiautą, ar tau nepasitaiko, kad kažkas ką nors malonaus padarytų? Tą reikia pastebėti, ir džiaugtis. Nėra žaibų, širdyje ramu, o kiekviena gera smulkmena - džiugesys. Apie tai ir pasišnekėti galima. Ir daryti, planuoti darbus, tik nesitikėti už juos kažkokių kalnų turtų ar šlovės, darbą daryti dėl to kad tas darbas geras, o ne tam, kad padėkos...
Bet sutinku, kad tai labai sunku ir link to tik eiti reikia, nereikia nusivilti, kad tai nesiseka, o ir neaišku, kada pasiseks

Kiekvienas žingsnis link to turi džiuginti.