Nostalgija dvelkianti pasaka arba Alpių karalystėj

...Pasidžiaugę Nufenen perėjos viršūne, aukštu sniego koridoriumi, leidžiamės žemyn





...Galvoju, gal jau visas Nufenen grožis pamatytas - juk prieš kelionę matyti šios perėjos vaizdeliai didelio įspūdžio nepaliko Pasirodo - nė velnio – sunkiai protu suvokiamas grožis ir toliau tęsiasi Važiuojam - stojam, važiuojam - stojam Vietom, rodos, net kvėpuoti nustojam Įspūdį dar labiau sustiprina dangaus žydrynę skrodžiantys nuostabūs debesėliai















...Net šiek tiek apšalusių šalpusnių aplinkam

Oi, kaip gera pirmadienio ryta gauti doze nuostabiu kalnu vaizdeliu... o ir shuniukas superinis, gauruotai kalninis nematyta pereja!
o su degalinem ir duju uzpylimu tai budavo visokiu istoriju, ir kai per karsti negaledavom uzpilt, ir kai per siesta Italijoj, vidury karstos dienos -negaudavom..

Juki, mums kol kas vis pasisekdavo išvengti rimtesnių problemų su kuro įsipilimu, bet šis „nuotykis“ gerokai nustebino Kad degalinės sekmadienio vakarą nedirba – ne jaujiena – ne kartą jau esam susidūrę su tokiu „reiškiniu“ Bet tai, kad kolonėlėj, nebeturinčioj kuro, ir toliau sėkmingai būtų „praryjami“ pinigai, tikrai keistokai pasirodė Tuo labiau, niekada nebūčiau pagalvojus, kad tokie cirkai gali dėtis tokioj išsivysčiusioj šaly kaip Šveicarija Dar, kai vyras grįžęs, pasakė, kad vaikinukai, dirbantys degalinėj, pasiteisino, kad tokia situacija nutinka gan dažnai, nori nenori kyla klausimas – ar tai ne degalinės noras pasipinigauti Juk eurais vietiniai tikriausiai nelabai atsiskaitinėja – lieka turistai arba netoliese gyvenantys italai - labai abejoju, kad visi grįžtų ieškoti savo prarastų pinigų Gerai, kad mums aplinkybės taip susiklostė, kad planavom netoliese nakvoti, o, jei tai būtų nutikę dienos metu, tikrai būtume susiradę kitą degalinę ir su nuoskauda širdyje nuvažiavę savais keliais

Graži perėja, ane Man, rodos, už tą grožį turėčiau būti dėkinga ką tik apiburbėtai degalinei – juk jei ne ji, nebūtume taip anksti kėlęsi ir išvažiavę į kalnus Nebūtume matę iš už kalnų išlendančių rytinių saulės spindulių ridinėjimosi po rūką







...Lyg to rūko būtų per maža, likimas suteikė galimybę pirmą kartą natūralioj gamtoj dar ir kalnų ožius, stebinčius aplinką bei laipiojančius "sienom", išvysti

...Viena mūsų kompanijos „gudruolė“ irgi panoro ožka trumpam patapti Nežinau, bet kartais mano galvoj tokios „genialios“ idėjos gimsta, kad paskui nebežinau - verkti ar juoktis Vyrui pabodus be galo be krašto stovinėti, buvau palikta savo kojom išraityti kelias kelio kilpeles Ėjau ėjau ir sugalvojau vienos kilputės kampą nukirsti: žengiau porą žingsnių ir... akimirksniu iki pusės prasmegau sniego krūvoj Kol vyrukai atbėgo manęs gelbėt, galvojau išprotėsiu nuo geliančio šalčio Na, bet gelbėjimo operacija puikiai pavyko - nubrozdinta koja netrukus buvo apibintuota, šaltis numalšintas karštos arbatos puodeliu Dar kelios akimirkos moralų išklausymui, ir aš vėl, bet šįkart jau tvarkingai ir su palyduvu (sūnus pareiškė, kad nebeleis daugiau man kvailysčių krėsti ), vaikščioju kalnų keliukais Ir vėl džiaugiuos kalnais









...ir kriokliukais

...Nusileidžiam šiek tiek žemiau – Nufenen slėnis nė kiek nenusileidžia perėjos viršūnei









...Stojam puikioj vietelėj prie upeliuko – susirengsim čia pikniką Kol aš su didžiuliu entuziazmu užsiimu pietų gaminimu, vyrukai vaikšto po gražų slėnį

...Na, pagaliau mano brangiausieji sotūs ir laimingi – dabar jau ir aš galiu ramiai pavaikštinėti po kalnuotą slėnį Sąžiningai pasakysiu – atsigrožėti negalėjau nei akį džiuginančiais kalnais, nei gėlynais nusėtom pievom Pabodus vaikščioti, tiesiog prisėdau ant akmenuko ir kaifavau kaifavau kaifavau Netrukus man draugijos palaikyt ateina sūnus Dabar jau abu kaifuojam ir abu vieningai nusprendžiam – Nufenen perėja – nuo pradžios iki pat pabaigos - pati gražiausia mūsų matyta perėja Gal kada nors didysis Alpių kelias pajėgs ją nurungti















...Gal jau metas važiuoti toliau – tik kaži kur didysis vyrukas prapuolė Nusileidžiam prie upelio ir, kitąpus, pavėsiuky pamatom snaudžiantį savo tėtuką Tegu valandžiukę ramiai pamiega – įsivaizduojam, koks saldus pietų miegelis turėtų būt tokioj vietoj O mudviem su sūnus veiklos nė trupučio netrūksta: tyrinėjam upelį , toliau žavimės mus supančiu pasauliu Net ir dabar, praėjus jau tiek daug laiko po kelionės, tik patys šilčiausi jausmai aplanko prisimenant šį nuostabų Šveicarijos kampelį

Na tikrai nuostabūs, tiesiog, širdį veriantys vaizdai. Bet ir nuotraukų kokybė nereali, tiek vaizdinė, tiek techninė.

Dėkui, JolantaO Manau, nėra tos mano nuotraukos jau tokios gražios – juk ir fotikas mano net ne veidrodinis Na, bet vistiek – smagu, kad galiu atskleisti nors ir mažytę dalelytę to grožio, ką patys galėjom pamatyti Realybėj ten nesulyginamai gražiau Iš tikro, Nufenen perėja mūsų kely atsirado visai netikėtai ir tapo vienu nuostabiausiu mūsų „atradimu“ Planuojant kelionę, būtinai norėjau pravažiuoti istorine Gotardo perėja Žiūrinėjau, iš kurios pusės patogiausia būtų ją pasiekti ir akis žemėlapy užkliuvo už visiškai nereikšmingo kalnų keliuko – mano žemėlapy jis net žaliu brūkšneliu, žyminčiu gražų kelią, nebuvo pažymėtas, o ir googl‘as nemetė tokių vaizdų, kuriuos pamačius galėčiau ištirpti Pasirinkau tą kalnų keliuką tik dėl patogumo O realybėj išvysti vaizdai tooooooooookį netikėtą siurprizą pateikė, kad išsvajotoji Gotardo perėja, prieš Nufenen visiškai... blanko ir nublanko Pamenu, sėdim, Gotardo viršūnėj, ir visi trys viens kitam vos ne sutartinai tariam: Nufenen perėjos nėra ko ir lyginti su Gotardu O keisčiausia ir įdomiausia tai, kad Nufenen perėjoj apart „dredukinio“ šuniuko šeimininkų ir poros pralekiančių automobilių nieko daugiau taip ir nesutikom, o, tuo tarpu, Gotardo perėja... buvo tiesiog užtvindyta nuo turistų gausos Vistik, kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, prieš populiarumą ir žinomumą, kaži ar įmanoma "pakovoti" Bet, kai geriau pagalvoji, supranti, kad kelionės tuo ir žavi, kad nežinai, kokius netikėtus "atradimus" savo svajonių pasakose galima "atkasti"

Aš taip pat norėjau pagirti nuotraukas... vaizdai tinkantys vietoj ekrano užsklandos (nežinau ar taip lietuviškai skamba)
Su veidrodiniu irgi savi pliusai ir savi minusai Ypač kelionėse, del amžino saugojimo ir transportavimo Puikus reportažas

Dėkui, Antarktida44 Visai paprastos tos mano nuotraukos – juk nesu menininkė, bandanti išgauti kokius tai nerealius vaizdus, o tik fotografuoti labai mėgstanti keliautoja Realybėj ten tikrai nesulyginamai gražiau

…Keliaukim toliau Nors net nepradėjus rodyti, jau spėjau sumenkinti Gotardo kalnų perėjos grožį, noriu pasitaisyti ir patikinti, kad nėra ji tokia jau beviltiška Tik lyginant su Nufenen, ji mums pasirodė ne tokia jau ir ypatinga kaip įsivaizdavom Na, bet bandykim ir po ją paraityt Taigi, tarp Šveicarijos itališkosios ir vokiškosios dalių vingiuoja senoji Gotardo perėja, jungianti Biasca ir Andermatt miestelius Senoji, mat dabar vos per dešimt minučių galima praskrieti tuneliu, jungiančiu skirtingose kalnyno pusėse esančius šios šalies regionus. Likimo ironija – ties Airolo miesteliu užsipliurpiam ir vietoj Gotardo kalnų keliuko nusukam į automagistralę vedančią link tunelio Įsivaizduojam, kad jau dabar reiks visą tunelį pravažiuoti ir grįžti atgal, kad galėtume patekti ten kur svajojam Bet, vėl eilinį kartą, pasirodo – nėra to blogo kas neišeitų į gerą: ne tik, kad netrukus randam išvažiavimą iš automagistralės, bet ir mūsų kely pasitaiko degalinė prekiaujanti dujom Super – dujų bakas vėl pilnas - vėl galėsim po Šveicariją važinėti normaliom kuro sąnaudom - nebeerzins vyro žodžiai, kad mūsų mašina benzą kalnuos kibirais ryja Iš tiesų, turistus, keliaujančius dujomis varomais automobiliais, galiu tik pradžiuginti, kad, dujomis prekiaujančių degalinių Šveicarijoj, lyginant su pirmąja mūsų kelione, gerokai padaugėjo Bent jau mums, per šią kelionę teko tik nuo Brig’o iki Airolo benzinu pavažiuot – visur kitur, visiškai nenukrypstant nuo maršruto, rasdavom labiau sau trokštamo kuro Na, baigiu džiaugtis kuro “radybom” - pagaliau sukim į Gotardo perėją Pirmieji Gotardo perėjos vaizdai didelio įspūdžio nepalieka



…Na, bet aš vis tiek netrukus aptinku ir širdį džiuginančių vaizdelių - dėmesį patraukia gražūs pakelės gėlynai ir žolynai













...Čia tikriausiai ir vėl mūsų "apkalbėtieji" čiobreliai, ane

…O pati Gotardo kalnų perėja nuo lig šiol mūsų matytų kalnų keliukų skirias tuo, kad per ją vedantis kelias yra ne asfaltuotas, o akmenim grįstas Iki pat viršūnės reikia raityti va tokiu keliuku











…Beveik visą laiką prieš akis šmėžuoja kalnų peizažą šiek tiek darkantis Gotardo tunelis Kam nesinori laiko gaišti raitant po kalnų keliuką – šis tunelis bei automagistralė yra puiki alternatyva per keletą minučių patekti iš vienos Šveicarijos dalies į kitą