Mano meilė irgiatėjo iš kažkada senai senai. Tėtis augino žiemos pabaigoj įvairius žiedus pardavimui - tulpes, narcizus, meilenius. Aš buvau visai dar vaikas, kuriam neleisdavo eiti į tą kambarį, kur žiedai buvo. Tam, kad nepriliesčiau, neišversčiau ir kitaip nesugadinčiau brangių žiedų. Taip ir liko kažkur giliai giliai žavėjimasis tulpėmis ir meileniais. Pati esu gimus prieš pat Moters dieną, tai tulpes dievinu gimtadienio proga. Jos man pačios gražiausios pavasario gėlės. O meileniai... Gavau vieną kaip palikimą bute, kitą mažuliuką - iš laiptinės išmestą be vazono parsinešiau. Ir daug metų džiaugiaus turėdama vieną raudoną, kitą neaišku kokį niekaip nežydintį. Ir kartą tėtis, atvažiavęs ir pamatęs juos pas mane (tuomet kaip tik raudonasis žydėjo) papasakojo, kaip aš - vaikas - į tą kambarį verždavaus tų amarilių ir tulpių laistyt, kaip neleisdavo dėl to, kad, pasirodo, žiedus glostydavau

O tada man buvo kokie 4-6 metai

O paskui parūpo užaugint ir pražydint tą niekaip nežydintį

tada atsivilkau čia ieškodama žinių. Viskas baigėsi tuo, kad baigėsi vieta ant palangių