QUOTE(vilnera @ 2015 02 18, 16:34)
Patebejau,kad tavo Norvegijos isivaizdavimas labai itakotas poros trilogiju-toros, ir stiego larseno,ar kaip ten jis - milenium trilogijos.Nes atpasakoji ten perskaitytus dalykus,ir pateiki tai kaip faktus.
Tas pritraukinejimas tu siuzetu-tai tas pats,kaip kad kazkas, perskaites zemaite, pasakotu apie lietuviska gyvenima butent toki.
Del silumos, siltu santykiu-kiek galima kartotis-nuvaziuok,paziurek,o tada snekek, Moonte labai gerai pasiule.
Kaip tik-meile vaikui, demesys norvegijoj to labai daug ir tas labai aiskiai matoma- daug skaitai,tai ir psichologijos ragavus turbut esi siek tiek - suprasi apie ka as - daug kontakto-zvilgsnio, prisilietimu, apkabinimu su vaiku. Vizualine info labai informatyvi juk - ziurek kad ir i Gabrieliaus ir jo mamos foto-ner rysio,tas man i akis krenta, ji pozuoja SALIA vaiko, o ne buna SU vaiku. O kad iliustruot, ka turiu galvoj - kad ir ta bloga mano imesta paziurek - ten ziurima I vaika, istisai kontaktas su vaiku.
Norėtum

Ne, kažkiek įtakos tikrai yra, nesiginčysiu, bet apskritai tai remiuosi įvairiais momentais. Kažkada teko bendrauti su vienu veikėju, kuris dirbo Norvegijoje daug daug metų ir kontroliavo lietuvius, kurie ten dirbo. Tai yra ta šviesioji pusė, apie kurią rašai ne tu viena. Bet yra ta tamsioji pusė, kurią vis bandoma paneigti
Apie motinų meilę, kurią čia taip nuvertinate, tai taip pasakysiu. Daugybė moterų nemyli savo vaikų. Net jei jais rūpinasi, jiems nieko netrūksta, bet meilės nėra. Neretai tie santykiai labai sudėtingi, pilni abejingumo, neapykantos, keistų dalykų. Ir čia yra žymiai didesnė problema, jei lyginti su ta moterimi, kuri gal ne tokia tvarkinga, ne taip sklandžiai kalba, bet myli savo vaiką ar vaikus. Ta meilė yra be galo svarbus faktorius. Ir be reikalo taip varote. Nes daug pamestų vaikų, kurie taip niekada ir nepatyrė tos meilės, jie niekam nereikalingi ir niekada nerūpėjo.
Globoti už pinigus nėra blogai, bet prie ko čia meilė tiems vaikams? Lietuvoje vaikus išsirenka, prisijaukina, suranda tuos sąlyčio taškus, juk neateina į globos namus ir nepasiima globoti pirmo pasitaikiusio. Be to, kas labai svarbu, tie vaikai būna pagyvenę globos įstaigoje, jie žino kas yra gyvenimas namie, o kas valdiškuose namuose, jie jau susigyvenę su ta mintimi, kad tėvams jie visiškai nereikalingi, nei kas juos lanko, nei kam jie rūpi.
O Norvegijoje juk viskas kitaip.
Ar ten kas nors renkasi iš tūkstančio, iš šimto, iš kelių dešimčių? Jaukinasi, pratinasi? Kažkaip abejoju. Net šuniukus ir tuos iš prieglaudų išsirenka pagal save. O čia kažkaip įdomiai su ta NO praktika. Kažkokios anoniminės globėjų šeimos ar tiesiog pavieniai globėjai, kurie jau savo namuose pratinasi prie absoliučiai naujo žmogaus, svetimšalio, atplėšto nuo motinos?
Norvegijoje motinos blaškosi, laukia susitikimų, veržiasi pas vaikus.
Ar jūs apskritai matote tuos skirtumus, ar nelabai? Dėl ko ir yra ši tema.