Norvegija, Bernavert. Lietuva VTAT.

Tai ne vien as tas gresmes ir blogi izvelgiu,kai paliekami vaikai,tevams isvykus uzsienin. Vaiku teises pazeidziamos visos..
http://www.ikimokykl...o-duomenys/5698
Psichologai bei vaikų teisių apsaugos specialistai sutaria, kad į užsienį išvykstantys tėvai su savimi turėtų pasiimti ir vaikus. Tačiau daugeliu atvejų tai labai sudėtinga, ypač, kai žmonės palieka šalį, nebūdami tikri dėl savo gyvenimo sąlygų svetur. Daugelis tikisi iš pradžių patys įsitvirtinti, o vėliau pasiimti ir vaikus. Be to, užsienyje trūksta lietuviškų mokyklų. Paprastai lietuviai vaikai lanko tos šalies, kurioje gyvena, bendrojo lavinimo mokyklas (Liaudanskienė). Tokiu būdu emigravusių tėvų vaikams kyla ir mokymosi sunkumų.

Taigi emigracija iš Lietuvos daro didelę žalą šeimoms bei vaikams – jie ne tik dažnai būna atskirti nuo tėvų, bet ir neretai apsunkinama tokių vaikų socializacija. Pastarasis reiškinys neigiamai veikia ne tik šalies socialinę ir ūkio raidą, bet ir švietimo, darbo, sveikatos apsaugos ir kitų sričių padėtį.

Kiekvienas vaikas turi teisę pažinti savo tėvus ir bendrauti su jais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo šeimos. M. Šimonis ir J. Januškienė nurodo tokias specifines vaikų teises:
•teisė žinoti savo tėvus;
•teisė nuolat bendrauti su tėvais;
•teisė gyventi su tėvais, nebūti su jais išskirtam;
•teisė, kad tėvai užtikrintų normalias gyvenimo sąlygas vaiko auklėjimui ir vystimuisi;
•teisė į šeimyninio gyvenimo neliečiamybę (pagal Sagatys, 2006).

Vaiko teisę į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius galima laikyti viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijos 6 principe buvo įtvirtinta, kad vaikas „turi, jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos“.

Tėvų išvykimas į užsienį neribotam ar ribotam laikui mažam vaikui emocijų sunkumu prilyginamas tėvų mirčiai, vaikas išgyvena tikro gedulo laikotarpį.  Išgyvenimai yra tokie gilūs ir skausmingi, kad palieka randą visam gyvenimui. Jau nekalbant apie tai, kad toks vaikas dažnai  susiduria su daugybe įvarių nepatogumų - nepasirūpinama teisine  globa, tokiam vaikui susirgus prasideda problemos, jo negalima gydyti, tik teikti būtinąją pagalbą, o juk visko gali atsitikti, nepasirūpinama kas atstovaus susirinkimuose, kai reikia priimti nutarimą, susijusį su vaiko kelionėmis ir pan.
Tėvų vienašališkas sprendimas išvykti ir tik susikūrus gerbūvį atsivežti vaikus yra neabejotinai pažeidžiantis pagrindines vaiko teises. Bet kokiam vaikui, net labiausiai išlepintam, pagrindinis poreikis yra būti mylimam artimųjų, neapleistam ir nepamestam. Geriau neturėti užtikrintų pajamų, gyventi pusbadžiu, sušalti, bet turėti savo tėvus tol, kol vaikas sugebės pats savimi pasirūpinti.

Tai ne vien as tas gresmes ir blogi izvelgiu,kai paliekami vaikai,tevams isvykus uzsienin. Vaiku teises pazeidziamos visos..
http://www.ikimokykl...o-duomenys/5698
Psichologai bei vaikų teisių apsaugos specialistai sutaria, kad į užsienį išvykstantys tėvai su savimi turėtų pasiimti ir vaikus. Tačiau daugeliu atvejų tai labai sudėtinga, ypač, kai žmonės palieka šalį, nebūdami tikri dėl savo gyvenimo sąlygų svetur. Daugelis tikisi iš pradžių patys įsitvirtinti, o vėliau pasiimti ir vaikus. Be to, užsienyje trūksta lietuviškų mokyklų. Paprastai lietuviai vaikai lanko tos šalies, kurioje gyvena, bendrojo lavinimo mokyklas (Liaudanskienė). Tokiu būdu emigravusių tėvų vaikams kyla ir mokymosi sunkumų.
Taigi emigracija iš Lietuvos daro didelę žalą šeimoms bei vaikams – jie ne tik dažnai būna atskirti nuo tėvų, bet ir neretai apsunkinama tokių vaikų socializacija. Pastarasis reiškinys neigiamai veikia ne tik šalies socialinę ir ūkio raidą, bet ir švietimo, darbo, sveikatos apsaugos ir kitų sričių padėtį.



Kiekvienas vaikas turi teisę pažinti savo tėvus ir bendrauti su jais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo šeimos. M. Šimonis ir J. Januškienė nurodo tokias specifines vaikų teises:
•teisė žinoti savo tėvus;
•teisė nuolat bendrauti su tėvais;
•teisė gyventi su tėvais, nebūti su jais išskirtam;
•teisė, kad tėvai užtikrintų normalias gyvenimo sąlygas vaiko auklėjimui ir vystimuisi;
•teisė į šeimyninio gyvenimo neliečiamybę (pagal Sagatys, 2006).

Vaiko teisę į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius galima laikyti viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijos 6 principe buvo įtvirtinta, kad vaikas „turi, jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos“.

Apie motinų meilę, kurią čia taip nuvertinate, tai taip pasakysiu. Daugybė moterų nemyli savo vaikų. Net jei jais rūpinasi, jiems nieko netrūksta, bet meilės nėra. Neretai tie santykiai labai sudėtingi, pilni abejingumo, neapykantos, keistų dalykų. Ir čia yra žymiai didesnė problema, jei lyginti su ta moterimi, kuri gal ne tokia tvarkinga, ne taip sklandžiai kalba, bet myli savo vaiką ar vaikus. Ta meilė yra be galo svarbus faktorius. Ir be reikalo taip varote. Nes daug pamestų vaikų, kurie taip niekada ir nepatyrė tos meilės, jie niekam nereikalingi ir niekada nerūpėjo.
Globoti už pinigus nėra blogai, bet prie ko čia meilė tiems vaikams? Lietuvoje vaikus išsirenka, prisijaukina, suranda tuos sąlyčio taškus, juk neateina į globos namus ir nepasiima globoti pirmo pasitaikiusio. Be to, kas labai svarbu, tie vaikai būna pagyvenę globos įstaigoje, jie žino kas yra gyvenimas namie, o kas valdiškuose namuose, jie jau susigyvenę su ta mintimi, kad tėvams jie visiškai nereikalingi, nei kas juos lanko, nei kam jie rūpi.
O Norvegijoje juk viskas kitaip.
Ar ten kas nors renkasi iš tūkstančio, iš šimto, iš kelių dešimčių? Jaukinasi, pratinasi? Kažkaip abejoju. Net šuniukus ir tuos iš prieglaudų išsirenka pagal save. O čia kažkaip įdomiai su ta NO praktika. Kažkokios anoniminės globėjų šeimos ar tiesiog pavieniai globėjai, kurie jau savo namuose pratinasi prie absoliučiai naujo žmogaus, svetimšalio, atplėšto nuo motinos?
Norvegijoje motinos blaškosi, laukia susitikimų, veržiasi pas vaikus.
Ar jūs apskritai matote tuos skirtumus, ar nelabai? Dėl ko ir yra ši tema.

Labai tinkamas pavyzdys buvo duotas, atsakant kad ne visi kažką daro vien už pinigus. Tosk taip parašė, Moonte tik "pacitavo".
O jūsų mankurtų sąvokos pavartojimas visai ne į temą. Susidariau įspūdį, kad nelabai žinot, kas tie mankurtai.

mementoo, nejaugi? Moonte labai gerai žino kas yra mankurtai, keista, kad čia jų nei sykio nepaminėjo. Ar todėl, kad nepatogioje pozicijoje? Būtų kiek be ryšio minėti šios diskusijos kontekste, kai kitur būtent paniekinamai atsiliepia apie tokius. Kaip paskandinti gerovės jūroje, ištrinant viską, kas lietuviška. Žmogus be šaknų, be gimtinės, vienas vienetas. Ir dar nori pasakyti, kad visai ne į temą? Vienintelis skirtumas nuo mankurto apibrėžimo, tik vienas vienintelis žodis. Koks? Negalintis žinoti, ne nenorintis, o negalintis. "Mankurtas - žmogus, nežinantis savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs, ką žinojo, ir nenorintis apie tai žinoti."

Bet kokiam vaikui, net labiausiai išlepintam, pagrindinis poreikis yra būti mylimam artimųjų, neapleistam ir nepamestam. Geriau neturėti užtikrintų pajamų, gyventi pusbadžiu, sušalti, bet turėti savo tėvus tol, kol vaikas sugebės pats savimi pasirūpinti.

Oi, Tosk čia jau pūtėsi ir pūtėsi ne kartą kokia ji "puiki", kone sprogo. Tai ir vyrelis toks.

Nesuprantu, prie ko čia šitie kraštutinumai

Tokį pusbadžiu gyvenantį ir sušalusį, kad ir su tėvais gyvenantį vaiką - barnevernet seniai būtų atėmusi. Ar vaiką pusbadžiu auginti vaiko "gerovės" politika leidžia?

Tai ne vien as tas gresmes ir blogi izvelgiu,kai paliekami vaikai,tevams isvykus uzsienin. Vaiku teises pazeidziamos visos..
http://www.ikimokykl...o-duomenys/5698
Psichologai bei vaikų teisių apsaugos specialistai sutaria, kad į užsienį išvykstantys tėvai su savimi turėtų pasiimti ir vaikus. Tačiau daugeliu atvejų tai labai sudėtinga, ypač, kai žmonės palieka šalį, nebūdami tikri dėl savo gyvenimo sąlygų svetur. Daugelis tikisi iš pradžių patys įsitvirtinti, o vėliau pasiimti ir vaikus. Be to, užsienyje trūksta lietuviškų mokyklų. Paprastai lietuviai vaikai lanko tos šalies, kurioje gyvena, bendrojo lavinimo mokyklas (Liaudanskienė). Tokiu būdu emigravusių tėvų vaikams kyla ir mokymosi sunkumų.



Taigi emigracija iš Lietuvos daro didelę žalą šeimoms bei vaikams – jie ne tik dažnai būna atskirti nuo tėvų, bet ir neretai apsunkinama tokių vaikų socializacija. Pastarasis reiškinys neigiamai veikia ne tik šalies socialinę ir ūkio raidą, bet ir švietimo, darbo, sveikatos apsaugos ir kitų sričių padėtį.



Kiekvienas vaikas turi teisę pažinti savo tėvus ir bendrauti su jais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo šeimos. M. Šimonis ir J. Januškienė nurodo tokias specifines vaikų teises:
•teisė žinoti savo tėvus;
•teisė nuolat bendrauti su tėvais;
•teisė gyventi su tėvais, nebūti su jais išskirtam;
•teisė, kad tėvai užtikrintų normalias gyvenimo sąlygas vaiko auklėjimui ir vystimuisi;
•teisė į šeimyninio gyvenimo neliečiamybę (pagal Sagatys, 2006).

Vaiko teisę į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius galima laikyti viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijos 6 principe buvo įtvirtinta, kad vaikas „turi, jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos“.

Rasydama savo postus, niekur neteigiau kad Norvegija yra rojus zemeje. Tad jusu komentaro tikslingu nesuprantu. Lygiai taip pat nerasiau kad Lietuva yra pragaras, jei ka.
Jei neva ziureti i represines strukturas, vaiku socialinius centrus ir t.t. Norvegijoje, tad siulyciau dar pasigilinti koki procenta ten esanciu kaliniu, ar vaiku centruose sudaro patys norvegai. Paradoksas, Norvegijos kalejimuose steigiami lietuviams skirti sektoriai.

O metytis prielaidomis, abejonemis esam labai greiti, nematau prasmes  paneigineti, kaip jus nematote prasmes pagristi savo teiginius.

O apie vaiku auklejima, manau, kad desninga, kad zmogui nebandziusiam ir neturinciam poreikio tai isbandyti, tai yra utopija. Buvo laikas kai lygiaverciai moters ir vyro santikiai buvo utopija, ir tikrai rasime tokiu, kurie iki siol taip galvoja.

Oi ne, mementoo, nevartyk Prievartinis atėmimas ir sulaikymas emigracijoje "visam gyvenimui" su visko ištrynimu, kažkuo vis tik panašus į tą prievartos aktą ir laisvių suvaržymą. Tik čia gerais norais kaip sakant ... Bet vadink kaip nori, esmė tai nesikeičia. Ir mankurtai tokiu pagrindu, ar kitokiu, jie vis tiek mankurtai Taip kad nevartyk, nes nėra tam išvartymo. Žinai, tie lietuviai ir kiti tremtyje nebuvo priverstinai rusinami, jiems buvo palikta laisvė gyventi su savo lietuviškumu taip kaip nori, dar ir su vaikais palikdavo, kaip kam pasisekė. Tad čia net labai didelis skirtumas, kai žmogus lieka vienas kaip pirštas. Globėjai nesiskaito, jie jam niekas, absoliučiai, aptarnaujantis personalas. Na jei netyčia gims kokie nors pozityvūs jausmai, gerumas užlies, bet čia pati supranti, viskas labai neprognozuojama. Žmonės yra tokie kokie yra, jausmų neužprogramuosi.