Atėjau į auto temą ieškoti pagalbos su auto ir užtikau šitą temą. Dieve kaip buvo aktualu

Aš mašinų bijojau paniškai. Ne tik vairuoti, bet ir šalia važiuoti buvo bėda. Jei ruošdavomės į ilgesnę kelionę (na kitą LT miestą) man būdavo šakutės. Savaitę prieš tai nervai juodi. Visą kelią sėdėdavau į rankeną įsikibus. Ypač žiemą. Tiesa jau turėjau teises. Kaip jas išsilaikiau vis dar mistika, nes prie auto vairo nebuvau gyvenime sėdėjusi, tėvai auto neturėjo. Pravažiavau 8val ir ėjau laikyti

Ir padėjau teises į stalčių, nes auto nėra. Kai apsigyvenau su būsimu vyru nusipirkom automobilį. Ir tada susivokiau kad aš laaaabai bijau. Per tris metus prie to auto vairo sėdėjau vos kelis kartus. Neapsikenčiau ir nuėjau pagalbos pas medikus. Aišku nieko nerado, bet išrašė antidepresantų ir liepė pastoviai vairuoti ar būti automobilyje. Tai vos ne kas vakarą vyras įsimesdavo mane į auto ir vežiodavo. Iš pradžių po miestą, tada vis toliau toliau ir po biški baimė sumažėjo. Vėliau nupirko man mažyti auto ir vertė jį vairuoti. Tiesa netoli, kelis km nuo jo darbo iki savo. Kas rytą sulakstydavau iki tūliko kelis kartus ir verkdavau, bet vyras nenusileido. Kelyje gesdavau, darydavau klaidas, juk teisės stalčiuje kokius 8 metus gulėjo. Kai jau pravažiuodavau visą miestą be gesimų ir su minimaliom nesąmonės jaučiausi didvyrė

Tiesa tikrasis lūžis įvyko, kai susiradau darbą kuriam reikėjo vairuoti ir važinėti po visą LT. Kiti miestai, nepažįstami maršrutai. Teko sėst ir vairuoti. Perlūžau. Tiesa meilės vairavimui taip ir nejaučiu, bet nebėr taip blogai. Vėl turiu savo auto, susirenku vaikus, nuvažiuoju kur reikia. Bet jei reikia vienai į kitą miestą-vistiek nervukai kirba
Patarimai-baimei įveikti būtina praktika. Reik save perlaužti. Teisingai sako, kad geriausia pradžiai žinomi maršrutai. Jautiesi saugiau, daugiau galvoji apie vairavimo kokybę, nei kur po galais čia man pasukti

Aš ir po tiek laiko mintyse visada nusipiešiu maršrutą kuriuo važiuosiu. Jei važiuoju į nepažįstamą vietą-google street view privalomas man
Kita tiesa-man geriausia važiuoti vienai. Jei šalia kiti-pradedu klysti, stresuoju lyg mane egzaminuotų, ypač su vyru, nors jis retai kritikuoja. Bet iki šiol nepriprašiau išmokyti parkuotis atbulai. Jam neina paaiškinti, tai dabar atidirbinėju pati kaip išeina-visur kur tik galiu be streso parkuojuos atbulom.