Paniška vairavimo baimė

as net darba buvau pusvalandziu pasiankstinus, kad be kamsciu atvaziuot ir be kamsciu isvaziuot. ir tiek vyrui verkiau, kam toki griozda pirko ( volvo s60), geriau jau koki smarta butu paemes po 3 metu: dairausi kitos volvo, nes su maza nieko nebus , tik va, jeigu yra galimybe pasiderint, taip, kad vaziuojant nebutu kamsciu, taip ir padarysiu, bet jeigu tokios galimybes nera, tai ka... pirmyn

Ačiū Labai tikiuosi, kad vieną dieną (gal ir po metų) užsuksiu čia ir parašysiu, kad vairuoju ir nebebijau..

Moxe tik praktika gali panaikinti panišką baimę. Kitaip nebus, reik važiuot važiuot ir dar kartą važiuot. Pirmiausiai rinkitės nesudėtingus maršrutus, tuomet labiau atsipalaiduosit važiuojant, geriausia nepiko metu. Iš anksto apgalvokit maršrutą ir kliūtis jame: šviesoforus, greičio ribojimus ir pan. Taip pat alternatyvius kelius, jei pakeliui būtų kamštis. Po truputį sunkinkit maršrutą, bet nepersistenkit, svarbiausia pajusti mašiną, suprasti savo silpnybes (na kaip kad dažnas užgesimas sankryžoje ir pan.), eismo subtilybes. Analizuokit savo (ir kitų) klaidas, tai padės ateityje jų išvengti. Būtinai stebėkit kitus eismo dalyvius, taip ateityje išmoksit nuspėti jų veiksmus, tai padės išvengti avarijų. Stebėkit eismą, numatykit kelis žingsnius į priekį, pvz. matot kad priekyje yra kliūtis, ją reiks apvažiuot, stebit veidrodėliuose gal galit dabar persirikiuot, o gal praleidus 1-2 mašinas, nepalikit paskutinei minutei, nes teks sustoti, o tada jau sunku persirikiuoti. Ir pan. Važiuokit pirma juosta, nebūsit kliūtis kitiem ir leistinu greičiu, niekas per daug nepyks dėl to.
Sėkmės
P.S. Teises išsilaikiau 2003 metais, pradėjau vairuoti 2007 metais, nes gyvenimas privertė. Dariau viską taip kaip aprašiau, baimės nepadėjo atsikratyti, bet ji nebe paniška, o šiek tiek jauduliuko dar niekam nepakenkė. O praktika daro savo.

Man visame kame mokantis ir atiskratant baimės geriausiai veikia ne palaipsniškas pratinimasis, o "šoko terapija", kai turi susiimti stipriai ir įveikti save. Žinoma ne visiems tas tinka, bet verta ir apie tokį variantą pamąstyti.
Neramumo, neužtikrintumo vairuojant atsikratyti man labiausiai padėjo treniruotės ir dalyvavimas slalomuose.

moxe matosi Vilniuj važinėsis, tai tos šoko terapijos gaus net neieškodama gatvėse Kolegos vairuotojai pasistengs....
Užvakar prie sankryžos stovint priešais užsidegė busikas vairavimui čia nebuvo didelis šokas - kurį laiką pypsėję, paskui, kai pamatė liepsnas ir dūmus, atsargiai apvažiavo visi ir tiek... Tik šiaip pirmą kartą pamačiau degančią mašiną - nesinorėtų daugiau...

Šitame reikale yra ne tik savęs įveikinėjimo faktorius. Pervertinus savo gebėjimus ir be patirties sąmoningai lendant į komplikuotas vietas, gali ir pats išsitaškyt ir kitus ištaškyt.


O kauniečiai vairuotojai tokioje situacijoje sustojo keliese ir užgesino tą mašiną dar prieš gaisrinei pasirodant

Man buvo kita problema. Ant tiek gerai jauciausi uz vairo, kad vaziuojant uzsigalvodavau labai giliai. Taip besvajodama neseniai prasokau raudona sviesa. Tiesiog begalvodama ne tai ka reikia, sviesofora pastebėjau paskutine akimirka , pries pasislepiant jam po mano masinos stogu. Nebebuvo laiko stabdyt. Aciu D ten ne sankryza, tik isvaziavimai is parduotuviu, todel pavyko isventi susidurimu. Bet buvo gera soko terapija. Policininkas vaziavo visa laika is paskos, su nezymeta masina. Tai iskart ir sustabde
Ta sviesofora ir nesvajojant lengva pramirkset, nes uz jo iskart eina kiti sviesoforai i rimta sankryza, kazkaip akys visad i sekanti nori ziuret. Isvaziuojama iki ju abieju nuo ilgo kalno einancio lanku, ju net nesimato is tolo, tik visai prie pat matosi abu. Ziopla klaida ir gera pamoka.

Visi apvaziavo ir nieks nesustojo padet, pasiulyt savo gesintuvo? na jo, cia Lietuva, ko gi noret...
Man yra teke ne tik matyt... teko ir gesint, paskutini karta net gesintuvo nereikejo- uzteko vandens is kanistros... pripratau jau...
Papildyta:


*Samoningai aisku nera reikalo lysti, bet nevaziuoti ten kur reikia nuvaziuoti vien del to kad ta vieta komplikuota ar oro salygos ne tokios kokiu reikia- kvaila, juk kam tada ta masina ir teises isvis?

**

Tai kad ten važiavo keli vyrukai tam busike - iššoko su kažkokiom kaldrom ir užgesino nemačiau net kad gesintuvą būtų išsitraukę. Vieną klaidą mačiau jų - tai kad prišokę prie kapoto, iš po kurio veržėsi dūmai, jį atidarė pilnai - tada pliūptelėjo liepsna aukštyn, net šiurpas nuėjo nuo tokio vaizdelio. Bet jie tuoj tą liepsną užgesino patys kažkokiais skudurais, sekundžių reikalas - rodos, lyg tokiais degančiais automobiliais ir važinėtų

Tikrai nesiūlau pulti stačia galva tik ką teises gavusiams ar vairuoti pradėjusiam žmogui, bet kai jau šiokie tokie įgūdžiai yra, bet baimė nepalieka - verta surizikuoti
Per tas baimes kai kurie visai atsisako vairavimo ir praranda tuos tik ką įgautus įgūdžius ir tampa savo pačių baimių įkaitais

Na jo, gal jau iprate maz ne pirma karta dega matyt, zinojo, kad kaldrom priveiks, uztat ir atidare... nes siaip tai be gesintuvo niekaip, gal gaila buvo gesintuva gadint... mano darbine kai dege ( o dege rimtai), dirbo pakaitinis vairuotojas, pasiseke, kad zmogus protingas buvo ir kad nebuvo keleiviu- nereikejo atidaryti duru. Nes jei butu atidares duris ar kapota- ugnis butu pasiekusi salona ir tada jau masinos niekas nebutu isgelbejes... O siaip isdege tik variklio skyrius, viska sutvarke, perdaze graziai ir sekmingai dirbam ant jos toliau

Atėjau į auto temą ieškoti pagalbos su auto ir užtikau šitą temą. Dieve kaip buvo aktualu Aš mašinų bijojau paniškai. Ne tik vairuoti, bet ir šalia važiuoti buvo bėda. Jei ruošdavomės į ilgesnę kelionę (na kitą LT miestą) man būdavo šakutės. Savaitę prieš tai nervai juodi. Visą kelią sėdėdavau į rankeną įsikibus. Ypač žiemą. Tiesa jau turėjau teises. Kaip jas išsilaikiau vis dar mistika, nes prie auto vairo nebuvau gyvenime sėdėjusi, tėvai auto neturėjo. Pravažiavau 8val ir ėjau laikyti Ir padėjau teises į stalčių, nes auto nėra. Kai apsigyvenau su būsimu vyru nusipirkom automobilį. Ir tada susivokiau kad aš laaaabai bijau. Per tris metus prie to auto vairo sėdėjau vos kelis kartus. Neapsikenčiau ir nuėjau pagalbos pas medikus. Aišku nieko nerado, bet išrašė antidepresantų ir liepė pastoviai vairuoti ar būti automobilyje. Tai vos ne kas vakarą vyras įsimesdavo mane į auto ir vežiodavo. Iš pradžių po miestą, tada vis toliau toliau ir po biški baimė sumažėjo. Vėliau nupirko man mažyti auto ir vertė jį vairuoti. Tiesa netoli, kelis km nuo jo darbo iki savo. Kas rytą sulakstydavau iki tūliko kelis kartus ir verkdavau, bet vyras nenusileido. Kelyje gesdavau, darydavau klaidas, juk teisės stalčiuje kokius 8 metus gulėjo. Kai jau pravažiuodavau visą miestą be gesimų ir su minimaliom nesąmonės jaučiausi didvyrė Tiesa tikrasis lūžis įvyko, kai susiradau darbą kuriam reikėjo vairuoti ir važinėti po visą LT. Kiti miestai, nepažįstami maršrutai. Teko sėst ir vairuoti. Perlūžau. Tiesa meilės vairavimui taip ir nejaučiu, bet nebėr taip blogai. Vėl turiu savo auto, susirenku vaikus, nuvažiuoju kur reikia. Bet jei reikia vienai į kitą miestą-vistiek nervukai kirba

Patarimai-baimei įveikti būtina praktika. Reik save perlaužti. Teisingai sako, kad geriausia pradžiai žinomi maršrutai. Jautiesi saugiau, daugiau galvoji apie vairavimo kokybę, nei kur po galais čia man pasukti Aš ir po tiek laiko mintyse visada nusipiešiu maršrutą kuriuo važiuosiu. Jei važiuoju į nepažįstamą vietą-google street view privalomas man
Kita tiesa-man geriausia važiuoti vienai. Jei šalia kiti-pradedu klysti, stresuoju lyg mane egzaminuotų, ypač su vyru, nors jis retai kritikuoja. Bet iki šiol nepriprašiau išmokyti parkuotis atbulai. Jam neina paaiškinti, tai dabar atidirbinėju pati kaip išeina-visur kur tik galiu be streso parkuojuos atbulom.