Turbūt 100 metų nerašiau. Bet skaitau beveik sąžiningai, t.y., visai sąžiningai. Todėl manau, nenuklysiu labai nuo temos.
Kiek pastebėjau, esam tik du tundros, kurie nemoka įkelti nuotraukų

. Nesu visiška debilė, gerai pasėdėjus, manau, perprasčiau, bet vos susiruošiu, atrandu įdomesnių reikalų, negu vėl mokytis. Jeigu atsirastų koks/ia geradaris ir sutiktų įkelti, būčiau dideliausiai dėkinga

. Juolab, kad reikėtų ir koliaže kada nors 4 metų senumo nuotrauką pakeisti...
Mirta laikosi gerai, tik, įtariu, kad tų metelių turi daugiau, negu įsivaizdavome. Bet kokia buvo susiviepėlė, tokia ir liko. Dar su dažniau matomais žmonėmis pusė velnio, bet su šunimis... Vienintelis pliusas, kad mus myli besąlygiškai.
O aš įsitaisiau dar vieną šuniuką.... Vyras rado pamiškėje. Pirmą dieną pamatęs mažą ryžą šuniuką, pagalvojo, kad kur nors vaikšto šeimininkai. Kitą vakarą šuniukas vis toje pamiškėje prie kelio. Trečią dieną pasiėmėm maisto ir nuvažiavom gelbėti. Akurat, tebėr. Iš pradžių lyg ir baugštokas, bet pamatęs maistą, puolė į rankas. Pavadėlis, matosi, buvęs, bet nuimtas. 90 procentų, kad šuva pamestas. Nepaliksi. Parvežėm į vyro darbovietę. Ten teritorija aptverta ir didelę, yra pastatas, į kurį gali įeiti, tai dabar ten laikosi. Dieną yra žmonių, vakare lieka vienas, savaitgaliais mes su Mirta šefuojam. Jaunutis linksmas šunėkas. Ieškom šeimininkų, bet per kelias savaites spėjom priprasti, nenorim atiduoti, kur būtų rišamas prie būdos, o miestelyje ar kaime kitokių variantų ne taip dažnai pasitaiko. Taip kad pradedu susivokti, jog Mirtos siaubui persikraustys dar vienas įnamis. Bliamba, sėdžiu aną dieną prieš saulutę, žiūriu, kaip tie du šunėkai laksto, nė vienas nėra šuo, kuris suvirpintų dūšią, o nėra ką daryti. Juk nepaliksi pamiškėj vargšo, o ir Mirtos niekam neatiduočiau jau vien dėl to, kad niekas jos tokios nepakęstų, būtų žiauriai tos nabagės gaila. Tai va, taip ir apsikrauna žmonės šunimis...