Depresija

patirtis sako, kad kalame ne tik mes..... ypač, jei dar nemokame kalti, o kala už mus.....

paskui tenka sunkiai vinis traukti lauk ir bandyti taisyti, bet sunkiai pavyksta....

Tavo mamos atvejis išvis labai sudėtingas. Mano tėtis iškeliavo, nes sirgo - viskas paprasčiau. Tavo mama gal irgi sirgo, bet tai ne tas pat... Be to, bent man, mama būtų dar sunkiau, o nežinia kada ir bus... Bijau aš dėl jos, nemažai metų jau su širdim blogai, gyvena viena. Negalėčiau pasakyt, kad su tėčiu buvo labai artimas ryšys, bet buvo, manau, koks turėjo būti. Čia grynai mano asmenybės problema tas besitęsiantis per visą gyvenimą gedulas, ne buvusiame ryšyje.
Tau labai blogai dabar. Pagal nerimus vis man mane primeni...

Žinokit, užteko, kad vakar naktį neužmiegant ir po migdomųjų šmaikštuolis pakalbintų, iškart ramiau pasidarė. Kaip aš galiu kitu žmogum misti... Seniau taip nebūdavo. Aišku, gal kad atsiprašė dar kokį trečią kartą, o aš kai sureikšminu tuos "santykius", tai man daug reiškia.


Niekas nėra šios temos valdovas, bijoti kitų dalyvių nereikia. Būna, kad apsibara kažkas, gi skirtingi žmonės. Be to, čia tik forumas.

Netikiu likimu. Tikiu atsitiktine sėkme arba nesėkme.

Darbe pasijutau višta. Kud-kudaaa, kud-kudaa. Vėl dėl apmaudaus žioplumo. Gerai, kad nesibarė. Išvis pastebėjau, kad jie su manim sušvelnino toną. Žinau, kad laikina, bet vis tiek GERAI.

Gražiai tu jį vadini. Ir kad tik padėtų. Jei atsiprašė daug kartų, vadinas, rūpi, tik taip norėtųsi, kad neprišiktų į širdį.

Žinai, dėl mamos....sudėtingiau man atrodo viskas, kas vyko iki tol....tai vadinu pragaru žemėje......aš ją praradinėjau ne vienerius metus ir, nors ir žiauriai skamba, sakiau jau po daug metų, kad man būtų lengviau mirusi mama, nei tokie dalykai dėtųsi......bet buvo, kaip buvo,yra, kaip yra. tas nerimas virtęs jau chronišku, laukiu nesulaukiu, kada pas psichiatrę, bičiulė žadėjo ryt lexo duoti, rysiu, nesinori visiškai širdį sudrožti, permušinėja, vos laiptais užlipu, silpna, pavargstu. nualinau save....man su mama buvo ypatingas ryšys, aš ją idealizavau, ja žavėjausi, visos moterys man atrodė kažkokios pilkos prieš ją.....žiauriai stiprus ryšys buvo, gal net per stiprus....deja, kai ji pradėjo taip elgtis su savim, manim, tėvu ir viskuo.....žodžių trūksta.....o, kad kas mane tada būtų išgelbėjęs.....neleidęs manipuliuot manim.....iškart reikėjo tvirtos rankos, pas psichologą nuvest, palaikymo, atsiribiojimo, o ne man nešti tokius dalykus, deja, buvau viena..visiškai. be to, nesipasakodavau per daug niekam.....mano skardus juokas pamažu nyko, o kartą pajaučiau nerimą. žinoma, gimdymai irgi labai labai labai daug padarė.....jei būčiau žinojusi, tai.....nežinau, nežinau........jaučiausi nukryžiuota ir apleista visų visų, net Dievo.

Tu tikinti, tai tiki lemtim? Dievo planu, o ne tik mūsų? Mums duodama laisva valia, bet mes patys atsakome už savo veiksmus, pasirinkimus, t. y. renkamės kažkurį kelią iš kelių? Bet ta lemtis vis tiek yra turbūt, ar ne? Tarkim, ta tragedija su lėktuvu, kai pilotas pražudė tiek nekaltų žmonių. Kiti skraido visą gyvenimą ir....neužsirauna ant pischinio piltoto. Negi ati atsitikitinumas? Juk jeigu lemta nuskęsti, tai nežūsi avarijoj. Ir jei lemtanumirti nuo vėžio, tai nesuduši lėktuvu?

Man atrodo, kad nebūna atsitiktinimų. Ir mano liga ir ta baisi patirtis gal turi prasmę, nors jos pati dabar ir nežinau, nes kančia užstoja. Galbūt tėvų nuodėmės, žiaurus elgesys su vaikais, jei išliekame....ir mūsų uždavinys yra nutraukti nuodėmės grandinę? Nenusižudyti, ištverti, išlikti ir net jei pačiam labai sunku, išlikti žmogumi, suprasti labiau ir kitą, kenčiantį, jam padėti, kuo gali? Nes jei pats nebūtum to patyręs, kažin, ar susimąstytum, ar mokėtum suprasti ir įsijausti.....nežinau......bet man dabar atrodo (iš svp varpinės, o ne Dievo plano), kad taip neturėjo nutikti ir aš, matyt, negaliu atleisti mamai dėl viso to...išdraskytų gyvenimų...kurių paskemės žiaurios, tragiškos visiems, o ypač jai, nes nežinau, kaip ji ten..

Labai Jums ačiū. Pagaliau supratau, ką turiu daryti. (Depresija sergu 10 m. )
Įmetu keletą nuorodų - gal kam pravers.
http://po-tu-storonu...azki-i-kanalyi/
http://pticavpolete....koj-svjazi.html
http://magic.mandrag...e-i-razrushenie
http://www.liveinter.../post141204179/


Nėra čia jokių "magijų".

many tiksi tas susinaikinimo mygtukas....jį pasėjo seniai....ir ta desperacija neišnyksta....aš niekada nebūsiu iki galo laiminga.,...netgi jei gyvenčiau be nerimo......ir per anksti ta neviltis, per anksti tas beprasmiškumo jausmas. krikščionis taip neturėtų mąstyti. aš stengiuosi, bet dabar negaliu apsimetinėti. Norėčiau, kad Kristus paimtų už rankos, paglostytų galvą ir....nes lanko abejonės.

Tau blogai, nes depresija, nerimo sutrikimas, ar kažkoks kitas sutrikimas. Ne menkas tikėjimas čia kaltas. Kas ten sakė: "Kodėl mane apleidai"? Pati neretai mintyse kaltinu save, kaip aš, jei laikau save tikinčia, neišlipu iš duobės, kodėl nepanešu savo kryžiaus, juk, palyginus su amžinybe, niekis tas žemiškas laikas ir kančios greit praeis. Bet, kai važiuoju į darbą, vis paklausau katechezes. Ne kartą kalbėjo, kad niekas neapsaugotas nuo depresijos - nei pasauliečiai, nei kunigai, nei turtingi, nei vargšai. Žodžiu, kunigai pasakoja apie tai, kaip apie bet kokią ligą, kuri nuo žmogaus valios nepriklauso. Taip, mums naudinga taip galvoti, bet kad tikrai tas jausmas, kad ne mano valioje susiimti... Ir tau dabar taip.

Pagaliau gavau vaistus! nebereiks kankintis

Night,jis ir man kartais atrodo baisus...ne gyvenimas cia,egzistavimas ir tiek...

Susiraskit gerą psichoterapeutą ir pasveiksit. Ir mažiau klausykit nesąmonių, kad niekas nuo Jūsų nepriklauso. Atsikratykit aukos sindromo.

Ačiū už patarimus, bet nei žinot ką išgyvenau, nei ką išgyvenu, nei kiek ko susiradau ar nesusiradau. Linkiu nesijausti niekada, kad jaustumėtės bejėge ir kad netektų vadintis auka. Tokių viską žinančių patarėjų šitoj temoj buvo buvę pilna, ne tik man. Klausykit savo "sąmonių" apie "energijas" ir ne magijas.

Beje, niekas nepatikės, bet kaip nesveikai RAMIAI paburbėjau čia. Pasijutau nesuprasta, bet be jokių emocijų. Linkiu laimės, Jums, Mora, nuo dūšios. O tie mano žodžiai tenebūna priekaištas, nors ir skamba taip.

Ei ei ei, nereikia taip nukabint nosies...please...nepamenu kur skaiciau,bet buvo sakyta,kad laimes pojutis,pilnatve gyvenimo visu 100 procentu niekam ir niekad nebus pasiekiama. Ty tu gali jaustis laiminga del kazko,bet tai trunka tik akimirka,kita akimirka euforija mazeja ir vel griztama prie iparastos busenos...bet siekiamybe tos laimes yra pagirtinas dalykas,motyvuojantys imtis kazkokiu veuksmu,tad kad ir del tos akimirkos reikia pasistengt...
Papildyta:


Nera uz ka...byle kad padetu...

Kur rasti gerą psichoterapeutą? Man, atrodo, misija neįmanoma. Kiek bandžiau, nepavyko.