QUOTE(bučkis @ 2015 03 31, 20:51)
Septinstyge - tikrai taip, artimieji norėdami....padėti....skaudina labiausiai. nėra tos empatijos nes žmogus net neįsivaizduoja kaip gali būti baisu ir kaip save laidoti gali gyvas. tai iš kur jam ką guodžiančio pasakyti, jei net bent kiek neįsivazduoja kaip dusinti baimė gali dėl nieko, arba dėl labai mažo nieko. man pačiai irgi po kurio laiko atrodo - neverta gi buvo 
tiek nervų sugadinti ir dažnai norisi tai praeity paglostyti galvą, nu kam taip, bet ateina nerimo banga nauja ir vėl be sveiko proto lieki.....ir labai labai baisu kad senatvėj sedėsiu ir tik gavas glostinėsiu sau pačiai praeityje.
tiek nervų sugadinti ir dažnai norisi tai praeity paglostyti galvą, nu kam taip, bet ateina nerimo banga nauja ir vėl be sveiko proto lieki.....ir labai labai baisu kad senatvėj sedėsiu ir tik gavas glostinėsiu sau pačiai praeityje.Šiaip turi tie artimieji empatijos, bet pirma, kaip sakei, negali įsivaizduoti, kaip būna, o antra, visgi kiekvienas esam atskiras žmogus su savo galvos skausmais ir negalim susilietpersiliet su kitais. Įsivaizduokit atvirkščią variantą šalia esančiam žmogui nuolat bloga ir jis nuolat tai sako. Man atrodo, kad geriau palikt tai psichoterapeutui, kitiems depresuojantiems, kunigui ar pan.
QUOTE(Night13 @ 2015 03 31, 20:55)
Ką tokio prisidirbai? 
Kaip aš nematau savęs tame darbe net artimoj ateity. Viskas daugmaž gerai, kaip gali būti gerai. Geriau jau ten ir negali būti. Jie patys dabar lyg ramesni, nors aš kasdien gebu pasirodyt kaip višta tokiuose elementariuose dalykuose. Bet pirmas įspūdis, kad teisingas, ryškėja. Dar net mėnuo nesuėjo, nors beveik, bet mane ima dusinti aplinka. Per pietus, nesvarbu, noriu valgyt, ar ne, ėmiau išsivilkti iš to pastato. Nueinu į Maximą, kad tik TEN nebūt, kad pakvėpuot be tų žmonių, nors man jie nieko nedaro, bet vis tiek skaitos vadovai darbe. Ant Maximos suoliuko sugraužiu ką nors, kaip bomžė. 
Pasitrinu, kad sueitų beveik valanda. Nors patys ir sakė, kad trumpai pietauju, tai ėmiau ilginti laiką. Nu moteriškė metuose aš, bet tikra auka. 
Ir kur "TIK" darbas, gi visa diena ten, grįžtu, jau 20ta val.
Kaip aš nematau savęs tame darbe net artimoj ateity.
Viskas daugmaž gerai, kaip gali būti gerai. Geriau jau ten ir negali būti. Jie patys dabar lyg ramesni, nors aš kasdien gebu pasirodyt kaip višta tokiuose elementariuose dalykuose. Bet pirmas įspūdis, kad teisingas, ryškėja. Dar net mėnuo nesuėjo, nors beveik, bet mane ima dusinti aplinka. Per pietus, nesvarbu, noriu valgyt, ar ne, ėmiau išsivilkti iš to pastato. Nueinu į Maximą, kad tik TEN nebūt, kad pakvėpuot be tų žmonių, nors man jie nieko nedaro, bet vis tiek skaitos vadovai darbe. Ant Maximos suoliuko sugraužiu ką nors, kaip bomžė. Pasitrinu, kad sueitų beveik valanda. Nors patys ir sakė, kad trumpai pietauju, tai ėmiau ilginti laiką. Nu moteriškė metuose aš, bet tikra auka. Ir kur "TIK" darbas, gi visa diena ten, grįžtu, jau 20ta val.
Man tokia baisi tavo situacija. Ir blogiausia, kad ir yra tik tas darbas ir namai.
