Depresija

Nuo to,kad sugrioviau sau gyvenimą ir visas ir išvis niekam tikusi.

Aš neisivaizduoju,kas man šiandien buvo trečia nakties prabudau vaikas atsibudo ir jaučiu,kad kvepavymas nelygus,kad pulsas užkyles sedžiu ir jaučiu,kad dūstu..negalejau ikvepti..
Bet toks kvepavimas kai po košmariško filmo arba marartono begimo toks tankus..tai va galvojau jau viskas...nes negalejau ikvepti visiskai bandau bandau ir nieko...

dabar gal grubiai pasakysiu, bet atėjo tokių minčių, nes ir pačiai kartais užeina tie bliovimo priepuoliai.. Lengva savęs gailėti ir kaltinti dėl visko save, prisiimti tokį kaip aukos vaidmenį, kai nereikia nieko imtis pačiai, o tik verkti ir tikėtis kitų užuojautos ir pagalbos, nes juk 'pati tik viską gadinu, nieko nesugebu'..

Sveikinu išgyvenus

Aš pati jaučiuosi labai suvargus, nors man 25, bet jaučiuos kaip minimum 40, turbūt panašiai ir atrodau, raukšlės, pavargęs veidas, nušiurę plaukai, suglebęs kūnas, išsausėjusi oda.. Atrodau kaip ir jaučiuosi, nieko keista. Akys negyvos. Kaip sėdėjus ilgą laiką rūsy arba kalėjime kokiam. Ir žinau, kad pati kalta, kad nieko nesiimu, netvarkau savęs, neprisiverčiu gyventi.

Vakar atėjo tokių minčių, kad gal mano gyvenimas susiklostė neteisingai, ne taip, kaip galėjo, gal padariau klaidą atvažiuodama į šį miestą, o ne į kitą, dėl to sutikau žmones, kurių nevertinu, nebranginu, gal viskas galėjo būti kitaip.. Ir pabėgti net buvo noras, fantazavau kaip kraunuosi daiktus ir išvažiuoju.. Aišku, tai tik juodas jumoras, niekur aš nevažiuosiu, nes neturiu kur ir kaip, negalėčiau sau leisti nei morališkai, nei fiziškai ir apskritai tai būtų kvailystė ir nesąmonė..

Gyvenime atrodo tik laukiu, kol už mane viskas aplink susitvarkys, o pati plaukiu pasroviui. Keista, lyg ir ne žuvis pagal zodiaką

Galiu drąsiai sakyti, kad esu nelaiminga. Ir ne vien dėl to, kad sėdžiu namie ir neturiu darbo. Bet ir turbūt dėl visų savo gyvenimo sričių. Žinoma, visada gali būti blogiau, gal tada įvertinčiau tai, ką turiu, bet dabar niekas nedžiugina ir tik varo neviltį.

Deramos.

Aš pvz sedejau kažkada čia,galvoju oj mano veido oda spuoguota..ir dantys apgelte ir plaukai riebaluoti ir nagai netvarkyti...nu ir ka nuejau kakiu vysokiu daryti,nagu tvarkyti ir pan,savo spintos turini pakeiciau aisku iš skuduryno rengiuosi,nes finansai neleidžia daugiau,ale nauju atkuičių daiktu..Na ir ka dabar visai gerai atrodau tepuosi viskuo,ka randu šaldytuve,tepu,nagus,plaukus,ragus,darausi pedikiura,dažausi nagus..nu nepamenu,kokius 4 metus tikrai taip masiškai nesitvarkiau,nes supratau,kad mano išvaizda priklauso tik nuo manes,neateis kokia visažistį ar stilistė ir nesutvarkys
papai po maitinimo nutyse nezinau ka su jais sugalvojus

Darau mano manymu tikrai daug įnikus dabar i psihologiją grupine terapiją kapstausi savo ligos šaknys ir jas bandau apgydyti.

Bet kartais būna tookiu dienų,kad galvoji eisi virvę suiškosi ir tiek

Bijau aš tuo priepuolio..nuo nervų čia ar kas...nerealiai baisu buvo..naktim visai prastai miegu,tiklsiau sunku užmingti.

Mylinti mamyte, tai tu šaunuolė

Aš dar norėjau atsiprašyti visų 40+ nes taip apibūdinau save negražiai, iš tikrųjų dar daug tų 40mečių atrodo susitvarkiusios ir guvios, ne taip kaip aš, pas mane jau ir mąstymas toks sužlugęs, niekas nebeįdomu, visur nėra prasmės, nieko nebenoriu Tai kas senatvėj bus?

Deraramos, o kai atsiras darbelis, gal viskas neatrodys taip blogai? Aš, tiesą sakant, galvojau, kad tau šiek tiek daugiu metų. Minėjai, kad su draugu viskas kaip ir gerai. Kad kokia diena neitų veltui, o jei jam kokią mielą staigmeną? Kad ir kaip nors ypatingiau sutvarkytum namus, jam grįžus kas nors kvečiančio pasitiktų ar pan.? Sorry, jei nusikalbėjau, gal tu vsiai ne toks žmogus. Ar išeini kur su kokia drauge iš namų?

Man irgi taip būna - vos kokia nesėkmė, atrodo, kad visas gyvenimas sunkus, slegiantis. Nes nemoku atskirti, kad ČIA TIK VIENA SRITIS. Kaip ir geras pvz., kai sako: "čia tik darbas". Taip, gal po 5m su tais žmonėm neturėsiu nieko bendro, praeis šios problemos ir bus kitos, bet kaip galima atskirti, kad "čia tik darbas" kai ten praleidi visą dieną.

Tyliai sakau, kad man šiandien šiek tiek ramiau. Labai bijau prisišnekėt, nes žinau, kaip tai trapu. Bet savęs vis tiek neišeina mylėt. Tai ką galiu kitus žmones... Many labai kaunasi dabar nors žudytis, su kalimu sau į galvą krikščioniškų tiesų, tokių, kaip, kad kiekvienas žmogus pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Sunkoka patikėt, kad NET IR AŠ.

Septinstyge, dėl tos meilės žmonėms, aš tik galvoju. Iš to jokios naudos. Aš net savim nebepasirūpinu kaip reikėtų ir jau seniai.

Man čia komplimentas, kad taip pagalvojai dėl metų Nors žiūrint dar, kuria prasme, ar minčių brandume, ar nusivylime gyvenimu Taip, su draugu viskas gerai, čia tik mano marazmai susuka man kartais galvą, nedėkinga aš. Dėl staigmenų pakėlei nuotaiką iš tikrųjų tai ne tokia aš, o gaila, nes jaučiuos per mažai moteriška ta prasme.

Su drauge kokia retkarčiais išeinu, taip vidutiniškai kartą per savaitę su kuo nors susitinku.. Turbūt čia skaitosi pakankamai.

Vat būtent, viena sritis gali taip viską su.ikt.. Ir koks milžiniškas skirtumas atrodo dar nuo pernai, užpernai mąstymo ir minčių, kai prisimenu arba kokias nuotraukas žiūriu, tai net keista.

Malonu skaityt, kad tau geriau. Laikau špygas, kad užsilaikytų ta nuotaika ir per darbo savaitę.

Ne, ne, dėl brandumo. Man gi irgi, pagal viską, jau 16 reikėjo gydytis, gal nebūtų taip viskas įsisiūbavę ir būčiau turėjusi nuo tada iki dabar daugiau šviesesnių momentų. Deja, kreipiausi tik 27 ar 28, kai jau visai nebuvo kas daryt, ir tai nebuvo mano idėja.
Nežinau kodėl taip maniau. Gal kad dėl darbo nebuvimo taip pergyveni.

Kaip apgailėtinai skamba. Bet tai, kad sumečiau skalbinius į skalbyklę, po to juos išdžiausčiau ir išsiploviau kokią lėkštę, man jau daug. Net purto, kaip apgailėtina. Gėda sakyti, bet apsiprausiu irgi tik kaip katinas, kiek jėgos leidžia. O leidžia nedaug. Bet, kadangi, dantis valaus ir galvą plaunu, labai baisiai, tikriausiai, neatrodau.

Kartą per sav. jei susitinki, labai gerai. Jei nesijausiu klaikiai ir pajėgsiu paeiti, nueisiu rytoj su mergom susitikti kokiam alaus bokalui gal. Bet vis galvoju, ar verta. Bijau, kad būsiu paniurusi, suknisiu kitiems nuotaiką ir dar pati kalta jausiuos, kad pramogas sau leidžiu. Kai man blogai, aš kartais pati nesuvokiu, kad iš mano lupų viena ar kita frazė normalesniems žmonėms gali skambėti ne kaip.
Šiaip labai liūdna ir skaudu, kad kai žmogus smagus, draugų gali turėti kiek nori. Kai blogai, daugumai tas blogumas kito greit įgrįsta, tampa nesuprantamas ir eina toliau guvenimo švęsti be tavęs, nes kam gi TOKS reikalingas, kai iš lovos nepasikeli.

***** bijau aš to priepuolio,kad nesikartotu..o jei astma kokia.. nu din man kas svarbu noriu normaliai kvepuoti,be tokių priepuolių

Sveikos mergaites, pamaciau ,kad yra tokia tema ir noreciau pasidomet, ar jus lankotes pas paprastus(ne privacius gydytojus),ar bandete psichoterapija,ar padejo? As lankiausi paprastoj poliklinikoj,bet kaip nusivyliau.. maza to,kad kitiems i tave nusispjaut,tai dar ir gydytojai...(atejau apsiverkus,sako"kaip sekas", sakau"puikiai"(ironizuodama),sako"gerai,duokyt knygele"...stai ir pakalbejom...db neeinu,vaistu negeriu,bet pavasari jauciu jau ciuozia stogelis... beje,o jusu artimeji zino apie liga? (maniskiai ne,tik vyras) ar palaiko jus? Nes as tai pailta pati sau...jei kas blogai,tai iskart vyras pareiskia-"gydyk galva"...o kaip ja gydyt? Zinau,kad man paprasciausiai reikia sielos draugo ar drauges(pernai praradau tokius zmones) ir viskas susitvarkytu...svarbu nesijaust vienisa ir nereiklainga,bet kaip ta padaryt,kai gali issiust kruvas sms su pasiulymais kazka nuveikt kartu,o visi uzsieme... cia gal as savanaudiska lb ir pirmoj zinutej nedera tiek rasyt,bet jau atleiskit...prisikaupe ir klausimu ir zodziu...

Mamyte, tau panikos priepuolis. Man kai pirmas buvo, galvojau kad mirštu, nulėkiau kardio. Draugei pernai buvo apie Naujuosius, tai vis kviesdavosi greitąją. Geriausiai nuo jo padeda supratimas, kad tai tik PA, ir nuo to nemirsi.
Papildyta:


Žvengiu.
Aš nesusitvarkius, bet dabar guvi, akys visai žiba.

Tai eik privačiai, jei gali. Aš skirtumo didelio nepamačiau ir niekad poliklinikom nesiskundžiau, nes man nieko mane žeidžiančio ten nėra atsitikę, išskyrus vieną psichologę (koks velnias mane ten nešė tada). Bet aš paguglinau, kiek poliklinikose psichologai uždirba. Būtų neteisinga ant jų stumti. Nors toji, mano nuomone, pasielgė ne itin etiškai, pasakė, - kad per nemokamus seansus man nieko nepagelbės, nes jų per mažai, o pas ją konsultacijos kainuoja tiek ir tiek. Paklausiau, ar tai ir viskas, galiu eiti, nes vis tiek nepadės. Sakė taip. Pasikalbėti ir taip turiu su kuo. Artimieji mano toli, žino, bet ne per daug. Aš saugau juos nuo savęs, ir be manęs rūpesčių turi.

Aš artimųjų nelabai turiu , o keli artimi draugai žinojo, turėdavo išklausyt gana iš šono baisiai skambančias mintis su suicidiniu atspalviu. Man labai padėjo rašymas šitoj temo, porą metų kasdien nuausdavau po paklodę.