Anyta

O jei ne Adomas ir Ieva, mūsų visų čia nebūtų ...
Aš visai ramiai reaguoju į vyro pastebėjimus apie mano tėvus. Jie jam irgi yra svetimi ir kaikurie poelgiai nesuprantami. Tai ko jis nesupranta bandau paaiškinti, bet neverčiu jo mylėti savo mamos ar tėvo. Čia yra jo reikalas.
Galų gale, dabar mes esam šeima ir kuriam savo istoriją, papročius, namų jaukumą, auklėjam vaikus.

Istorijos žinojimas - būtina sąlyga ateities modeliavimui...jūsų šeimos kūryba, kad ir kaip jūs tam besipriešintumėt yra įtakojama tos istorijos, kuria jūs atmetate..

o jei aš būčiau pamestinukė?
Beje, aš jokios istorijos neatmetu, o iš jos mokausi ir analizuodama situacijas pritaikau savo šeimos gyvenime.
Ir mano santykiai bei požiūris į anytą, mano manymu, nieko bendro su tuo neturi.

Kai kuriais klausimais sutinku su LedAsta.

Dėkui dievams ir demonams, jog turiu vyrą, panašų į save... Jau matau kaip Salve123 ir kitos pritariančios išvadina mane egoiste, nesupratinga, egocentrike, isterike... Galų gale pareiškia, jog: "su manimi neverta bendrauti ir man derėtų daryti išvadas"..

Ok, iš pradžių. Esu tolerantiška įvairioms nuomonėms (daugiau ar mažiau). Man žavu, kai žmogus sugeba susitvarkyti savo būtį taip kaip jam rodosi priimtina. Salve kalbėjo, jog pakenčia tuos"senatviškus bambėjimus", moka rasti kompromisą, IEŠKO JO. Viskas puiku, tik nesuprantu, kodėl JŪSŲ nuomonė kažkam turi būti konstanta ir kam gi tas nevykusiai ironiškas bylojimo tonelis?

Aš - radikali individualistė (tebūnie egoistė - kam skauda?). Visų pirma, ne aš, o mano vyras (tada dar būsimas) panoro susipažinti su mano tėvais. Aš puikiai matau, kad jie absoliučiai skirtingi žmonės ir susitikę galės pakalbėti apie "gyvianymą, maaašinas ir sportąąą". Kai išsiskirstys - gal tyliai, o gal ir garsiai atsidus - "pagaliau". Mano ir anytos situacija analogiška: "vazonėliai, katinėliai, mezginukai". Ji man - svetima. Puikiai suprantu, jog mano tėvai vyrui - taip pat. Kam ta komedija, "itališka šeimyna"? Jei visiems nuo to bloga. Taip, mano vyras myli savo mamą, tačiau jam nė kiek nepikta, jog aš su ja nebendrauju. Tiesiog. Nei riejuos, nei draugauju - visiškai nepalaikau jokių ryšių. Kaip ir jis su mano tėvais. Mes - šeima, o ne... Viskas.

Suprantu, kad JUMS mano "šeimos modelis" pasirodys absoliučiai nepriimtinas (švelniai tariant). Įtariu, jog užsitarnausiu frazės "man jūsų gaila". Ok. Man ir nereikia, kad kas nors mane suprastų ar priimtų. Tiesiog noriu pasakyti, kad Jūsų nuomonė nėra vienintelė ir juolab dogmatiška - privaloma visiems. Pasaulyje egzistuoja įvairovė - tuo jis ir žavus.

Sėkmės Jums, Salve, nenorėjau būti nemandagi ar įžeisti, tiesiog...

Aš džiaugiuos, kad anyta nenustatinėja savo sūnaus prieš mane. Atvažiuoja, pasibūna trumpam, pasveikina mano vaikus su šventėm. Mes nesam draugės. Bet negalėčiau su ja ginčytis jau vien todėl, kad ji yra gan garbingo amžiaus. Man tai nepriimtina. Aš nelendu ten kur man nepriklauso, jie nelenda ten kur jiems nepriklauso. Tvarkomės mes taip kaip norim. Man patinka tokie santykiai.

Tai irgi būtų Jūsų "istorija". Manot ji nedarytų jokios įtakos?

Blogai suprantate. Jūsų modelis toks, koks tinka jums. Aš visai nesistengiu įpiršti savo minties, kaip vieninteliai teisingos. Šeimų yra visokų. Vieni bendrauja tarpusavy mažiau, kiti gi daugiau. Kita vertus aš neatskleidžiau jums savo šeimos modelio, todėl negalite žinoti kas man priimtina, o kas ne. Į jūsų pasakojimą, kaip sutariate ar nesutariate niekada nebūčiau sureagavusi. Kodėl? Paskaitykite į kokius atsakinėjau (beje jau n - tojoje anytų temoje) ir gal būt įvyks stebuklas ir tema nuo salve123 grįš atgalios prie anytų. Beje jūsų pačios mandagus, korektiškas pasakojimas apie anytą visai neįsipaišo į kontekstą.

Dar karta kartoju, as nekalbu apie jusu seimos modeli, o apie reiskini toki kaip anytos ir marcios.

I protingas mintis apie giminystes rysius ir krauja, galiu jums pacituoti kitos, nemaziau "protingos", mano anytos zodzius.

Man nusispjauti, kokia mergse krusa mano sunus, vis tiek tik jis yra mano kunas ir kraujas ir bus visiem laikam. Is jos gime sunpalaikiai man ne gimine, bo niekas neduos garantiju ir as nezinau, kam ji apart mano sunaus buvo kojas iszergus. Va kai gimdys mano dukra as busiu 100 proc. tikra, kad tai mano anukai.

Mano su anyta santykiai irgi ne rozem kloti, bet as ne veidmainiauju, kaip jus siulote, ar galvojate. Yra normali bendravimo forma kaip pagarba, pagaliau nesusitapatinimas su asmeniu, jo neigiamomis savybemis, kurios man neimponuoja. Esu anytos priesingybe visame kame. O giminystes-kraujo rysia visai neipareigoja myleti asmeni. Nezinau kaip jus, as tikrai nemyliu visu savo giminiu, yra dalis kuriu as net negerbiu, nebendrauju. Bet tai yra zmogiska. Tiesiog kiekvienas blaiviai mastantis zmogus pasirenka "Bloga taika, nei gera kara" ypac, jei del to kencia artimi zmones, kurie yra jusu nemylimos anytos gimine ir kraujas, turiu galvoje vyra ir jusu vaikus, taigi... kaip nesuksi, 2/3-daliai, jei ne daugiau, jusu seimos yra vyro seimai gimine.

Niekada nebandziau itakoti vaiko nuomones, atskirti ji nuo anytos, pati savo veiksmais ji atstume. Mano sazine rami, niekas mane neapkaltins, jog as itakojau-traumavau, atemiau, is savo sunaus mociute.

As irgi esu busima anyta, jei man mieloji martele uzmes kazka panasaus "zinok savo vieta" as ramiai i ja atsistosiu, tiksliai i ta veta kur nurode, bet manau butu nesazininga butu is manes reikalauti daugiau, jei man nieko "neduodi". Davima as suprantu kaip dvasini artuma, isileidima i dusia, nes atumas, draugyste neatsiranda is dangaus tai reikia kurstyti, kaip ir dveiju asmenu seima. Jei as jums nereikalinga dziaugsme, kai viskas gerai, tada nusiteikite, kad ir varguose as busiu tolerantiska, bet svetima, kaip sakoma NIEKAS. Tiesa pasakius, man tokie santykiai seimoje atgrasus, ne is piktumo nedalyvauciau sunaus seimyninese sventese, o del to, kad nenoreciau buti "kviestiniu generoliu", fikcija, kad tokia kazkur esu, kaip vienetas.

Na va čia tai požiūris siaubas... Galbūt jis yra jūsų kūnas ir kraujas, bet nėra jūsų nuosavybė.

Tai mano anytos poziuris, ne mano. Bet gal jums lengviau taip galvoti...

Esme ne tame. Esme yra ta, kad abi protingos ir savo nenora ieskoti kompromiso, deti pastangas, kad rasti suartejimo taskus, bando pateisinti giminystes ir kraujo rysiais. Viena ir kita yra lygiavertes, na gal manoji anytele "nepraustaburne", labai vaizdziai kalba Bet esme ta pati.

O siaip, mes visos esame savininkes, ypac kai kalba eina apie musu vaikus. Tiesiog vienos - moka valdytis, kitos - neskaito reikalingu, bo marti/anyta ne gimine.

Nuoširdžiai atsiprašau, šiek tiek netaip supratau. O dėl tokio anytos požiūrio... Galbūt maniškės panašus, dėl to, kad tai jos kūnas ir kraujas. Ji taip pat turi dukrą, tai dukros draugą per mano ir MB vestuves, visų svečių akivaizdoje išvadino ančiuku ir dar visaip kaip Nenoriu plėstis, bet tada tikrai užjaučiu, kad gavot tokia kvailai "protgingą" anytą.

Pritariu šioms mintims, o kitų nebekomentuosiu, nes jau prasidėjo išvedžiojimai ir visiškai teisybės neatitinkančios interpretacijos.

Moonte, aš būtent ir nesiūlau veidmainiauti. Mano manymu "lindimas į užpakalį" ir bandymas pritempti meilę anytai yra veidmainiavimas. Man tai nepriimtina. Mes bendraujam pagarbiai, bet pakankamai mažai ir nesikišam kiekviena į kitos gyvenimus.