QUOTE(bučkis @ 2015 04 21, 15:34)
tai aišku. jei gyveni be inksto ai irgi tampa tavo gyvenimo būdu. ar be kojos, ar be nervų. galima apie tai tiesiog nekalbėti, ignoruoti bet ar nuo to kas pasikeis. jei apie tai nekalbėsi ir kaip Night sako, nevemsi nereiškia kad to nebus.
mistikų mistika. nu kam aš patis au reikalinga
cremaster - dar labai gerai sodinti pakalnutes į guminius batus, arba į vazonus iš auto padangų !!!
mistikų mistika. nu kam aš patis au reikalinga

cremaster - dar labai gerai sodinti pakalnutes į guminius batus, arba į vazonus iš auto padangų !!!
TAIP TAIP TAIP kaliošams!!! Baisiems vežimams NE!!!
Ir nesąmonė, kad mokslas tik žaidimas. Pradėjusi dirbti aš atsikvėpiau. Epizodais vos pašliauždavau iš streso. Žinoma, tada tai tęsdavos trumpai. Nors gal čia todėl, kad man buvo tuo metu pagrindinis užsiėmimas mokytis ir mokslai tikslieji. Darbe streso visad turėdavau, bet, pamenu, kaip džiaugiaus, kad darbe jo mažiau ir dar babkes gauni.
Jaučiuos normaliau, su pakeliamu nerimu, ir galvą galiu panešti. Gal todėl ėmiau rūpintis, ar labai iš šono matos, kad aš psichė. Panašu, kad akivaizdu. Jau nekalbu, kad galiu pašokt nuo kėdės į palubes, jei man netikėtai suskamba tel., arba namie, netikėtai krepšteli katas. Arba galvėj per garsiai sušneka. Arba per arti prisėlina autobuse (šitiems aš pasiryžus ant viso garso rožančių užleisti per Marijos radiją). Kaip tik transliuoja grįžtant.