O jus pacios buvot slaugos namuose ar tik is "patikimu" zmoniu girdejot? Neseniai buvau netoli Kauno (neatsimenu pavadinimo, link Babtu vaziuoti), svaru, senukai neapleisti, jokiu pragulu nera, maisto irgi nelabai papildomo nori (nu tik vynuogiu be kauliuku pasiliko) ir nesiskunde, kad serga. Daznai lankausi Apuoles seneliu slaugos namuose, lygiai ta pati galiu parasyti ir svarbiausia kvapo nera, vadinasi pampersai keiciami tikrai ne 3 kart per diena. Ir as tikrai nenoreciau, kad mano vaikai (o tuo labiau anukai), neturetu savo gyvenimo arba matytu visus priepuolius ir juos bandytu istverti. Kaip bus su tevais nezinau, bet po mociutes jie kazkaip tokios minties, kad mums uzteks matytis savaitgaliais, jei persigalvos samdysiu zmones (nu ne viena, kad ne tik as, bet ir mano dukros nebutu priristos ir nusikalusios), jei ne - tikrai nesigincysiu.
QUOTE(Alan @ 2009 04 17, 23:48)
Vieno recepto - panacėjos - nėra ir būt negali. Slaugos namų neišsižadu - anaiptol. Esu netgi beveik tikra, kad be jų neapsieisim. Bet kadangi ligonis sunkus, pasilpęs visom prasmėm, nuoširdžiai bijausi pabaigos paspartinimo.
o kančios pailginimo nebijote? Ir ar tai jau tikrai toks paspartinimas ir tik slaugos namuose. Plaučių uždegimas yra liga nejudančiųligonių, dėl blogos plaučių ventiliacijos. antra vertus į tą slaugos ligoninę niekas nedraudžia atvešti jums įsivaizduojamai reikalingus medikamentus. Bet medikamentų amžinam gyvenimui nėra. Aš neįsitikinus, kad tikrai reikia iki išprotėjimo stengtis pratęsti žmogaus kančią, net ir pačio mylimiausio. Labai tikiuosi, kad iki kol ateis man laikas bus ir Lietuvoje priimtas eutanazijos įstatymas ir aš galėsiu iš šito gyvenimo išeiti oriai, nepalikdama paskui savęs ilgos pampersų, bemieių naktų, bepoilsio , nusivariusių nuo kojų savo vaikų. Tikrai esu už slaugos ir senelių namus, labai gaila kad Lietuvije yra jų tiek mažai, kad į juos yra eilės ir ilgos. Ir tikrai nesuprantu tų, kurie taip įsivaizduoja, kad jų pareiga, na tiek tos, tegu įsivaizduoja, bet labiausia nesuprantu kodėl jie mano, jog visų yra tokia pareiga. Lankymas slaugos namuose yra lygiavertis pareigos atlikimas, kaip ir ligonio slaugymas namuose, slaugantys namuose daugiau dėl ligonio nepadaro, bet už tat padaro daug mažiau dėl nuosavų vaikų ir savęs.
QUOTE(Shania @ 2009 04 18, 00:40)
del slaugos namu, tai aisku ziuretume, kokia ten tvarka, nu netikiu as kad tik besirdziai zmones ten dirba, bet gal mazai macius esu. Bet kokiu atveju privatiems, geriems slaugos namams - mestusi visi vaikai, dirbantys vaikaiciai, o kai slaugai namuose, tai teko ir tokiu pasakymu girdeti: tau pensija duoda - tu ir sukis...deja ir taip buna...o ka ta pensija, jei jos vos vos uztenka vaistams 
Aš nesakiau, kad slaugos namuose žmonės beširdžiai. Jų tiesiog nėra bent po vieną slaugytoją prie kiekvieno ligonio. O jeigu du trys dvidešimčiai, tai galima suprasti, kiek laiko skiriama kievienam. Namie paprastai būna du trys žmonės vienam ligoniui, gal tik darbo metu sudėtingiau ir reikia paieškoti tinkamo sprendimo.
Abejoju, ar tie, kurie sako, kad tavo vieno rūpestis verstis iš pensijos, tokie giminaičiai plačiai atvers piniginę, kai reikės nuolatos mokėti slaugos namams.
Manau, kad jie sugalvos tūkstantis ir vieną priežastį, kodėl tau ,,ir taip gerai''. 
O manęs tai neapdovanojo dievulis mylinčia mama, , neklauskit kodėl, nes ta tema man per skaudi, kad kalbėčiau. 
. Visada kai ji man kažką blogo padaro, sau sakau, kad senatvėj jos neimsiu karšinti, nes pati greit nusibaigsiu , bet kai atsileidžiu, sakau imsiu. Ji mano mama, padovanojo man gyvybę, su manim jai bus geriausia, aš vyriausia, ir aš geraširdė, Aš jai į blogą geru atsilyginsiu, tegu sau patiria tai, ko man nedave
P.S. niekada negalėčiau atiduoti artimo į senelių namus, man širdis plyštu, netikiu, kad ten gali būti gerai. O ir savus vaikus stengsiuos auklėti taip, kad matytų gerą pavyzdį ir padėtų kitiems
, neklauskit kodėl, nes ta tema man per skaudi, kad kalbėčiau. . Visada kai ji man kažką blogo padaro, sau sakau, kad senatvėj jos neimsiu karšinti, nes pati greit nusibaigsiu , bet kai atsileidžiu, sakau imsiu. Ji mano mama, padovanojo man gyvybę, su manim jai bus geriausia, aš vyriausia, ir aš geraširdė, Aš jai į blogą geru atsilyginsiu, tegu sau patiria tai, ko man nedave P.S. niekada negalėčiau atiduoti artimo į senelių namus, man širdis plyštu, netikiu, kad ten gali būti gerai. O ir savus vaikus stengsiuos auklėti taip, kad matytų gerą pavyzdį ir padėtų kitiems
QUOTE(alfija @ 2009 04 18, 13:59)
o kančios pailginimo nebijote?
Labai tikiuosi, kad iki kol ateis man laikas bus ir Lietuvoje priimtas eutanazijos įstatymas ir aš galėsiu iš šito gyvenimo išeiti oriai,
slaugantys namuose daugiau dėl ligonio nepadaro, bet už tat padaro daug mažiau dėl nuosavų vaikų ir savęs.
Labai tikiuosi, kad iki kol ateis man laikas bus ir Lietuvoje priimtas eutanazijos įstatymas ir aš galėsiu iš šito gyvenimo išeiti oriai,
slaugantys namuose daugiau dėl ligonio nepadaro, bet už tat padaro daug mažiau dėl nuosavų vaikų ir savęs.
Na, jau mes ligonio gyvenimo nei pailginsime, nei sutrumpinsime (kiek jau Dievulio duoda tam žmogui, tiek jo ir yra). Tik galime stengtis pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus ne mašina, kad jam pakaktų tik sauskelnių keitimo, valgio padavimo ir vaistų.
Ir labai abejoju, kad eutanazija - žmogaus nužudymas kažkam gali padėti išlikti ,,oriam''.
Ar ligonis mažiau vertas iš šeimos narių?
QUOTE(Simense @ 2009 04 18, 13:25)
Ir labai abejoju, kad eutanazija - žmogaus nužudymas kažkam gali padėti išlikti ,,oriam''.
Abejojate dabar...kol jauni,sveiki ir gyventi norisi...o kai jau galas,tik belieka dideles kancios ir vistiek be jokiu pasveikimo sansu..paziureciau,kaip tada sneketumete....as nebijau mirties,kiek bijau ilgu kanciu,beprasmio egzistavimo
Papildyta:
QUOTE(Simense @ 2009 04 18, 13:08)
Namie paprastai būna du trys žmonės vienam ligoniui, gal tik darbo metu sudėtingiau ir reikia paieškoti tinkamo sprendimo.
buna zmoniu,bet tie zmones turi dirbti,auginti vaikus,apkuopti namus,vaikai ruosti pamokas,lankyti burelius.....begales darbu......tie zmones,jie del vaizdo,ju yra,bet juk ir isipareigojimu turi begales
Tad zmoniu skaicius dar nenurodo kokybesQUOTE(Simense @ 2009 04 18, 15:25)
Na, jau mes ligonio gyvenimo nei pailginsime, nei sutrumpinsime (kiek jau Dievulio duoda tam žmogui, tiek jo ir yra). Tik galime stengtis pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus ne mašina, kad jam pakaktų tik sauskelnių keitimo, valgio padavimo ir vaistų.
Ir labai abejoju, kad eutanazija - žmogaus nužudymas kažkam gali padėti išlikti ,,oriam''.
Ar ligonis mažiau vertas iš šeimos narių?
Ir labai abejoju, kad eutanazija - žmogaus nužudymas kažkam gali padėti išlikti ,,oriam''.
Ar ligonis mažiau vertas iš šeimos narių?
Gerai, sakyk Siemense, kiek alandų paroje tu skiri dabar savo vaikams, vyrui? Juk ne parą? vyrui sakyki priklauso dar naktis, o vaikams tos kelios valandėlės kai dar nemiegate, ir dar neišsiskirstėt dirbti ar mokytis. Ir visiems to gana, ar ne? Pora, tris valandas paroj- taip, o jei asmeniškai kiekvienam ir to neišeina. Tai kodėl reikia galvoti, manyti jog ligoniui reikia kitaip- jis kitoks? Jam irgi to bendravimo, tos meilės kaip ir gana, aplankai pasipasakoji, pasibučiuoji, pačiūčiuoji paliųliuojis jei orisi. Toliau viskas yra slauga. Ar slaugė tavo namuose, ar slaugos namuose ar slaugė pasamdyta gyventi su ligoniu jo namuose- viskas tas pats. Niekas ne kitaip. Ar tu galvoji jog slaugė namuose tai jau meile dega tvo artimam, nepersifantazuok, daugiausia ką jaučia tai nesibodi ir viskas. O tu iš darbo grįžus ligoniui irgi skiri tas kelias valandas ir viskas. Daugiau nieko negali.
eutanazija- nužudymas, vadink kaip nori, nužudymas nusižudymas ar savos valios išreiškimas- man tai vienintelė ir geriausia išeitis, taip aš tokia baisi savanaudė- aš nenoriu vegetuoti, nenoriu būti sau našta, paskui kitiems. Taip aš nenoriu gyventi nuo morfino iki morfino injekcijos, nenoriu kad mano visas gyvybines funkcijas palaikytų tik žmonių sugalvotos mašinos, nenoriu maitintis tik maisto pakaitalu. Va tokia va aš savanaudė- viską noriu galėti pati,o kai sąlygų to galėti nebelieka ...
QUOTE(alfija @ 2009 04 18, 16:13)
kiek alandų paroje tu skiri dabar savo vaikams, vyrui? Juk ne parą?
Visa para priklauso priklauso man ir mano artimiems žmonėms. Mes esame šeima, ir kiekvienam skiriame laiko tiek, kiek kiekvienam tuo metu reikia.
Gyvenant drauge su sunkiu ligoniu, mokomasi darnos net ir esant dideliems sunkumams.
QUOTE(jolita.martyna @ 2009 04 18, 15:20)
begales darbu......
O kokie tie darbai, kurių neįmanoma atidėti? Maisto gamyba, apsitvarkymas. Kas dar?
QUOTE(Simense @ 2009 04 18, 17:47)
Visa para priklauso priklauso man ir mano artimiems žmonėms. Mes esame šeima, ir kiekvienam skiriame laiko tiek, kiek kiekvienam tuo metu reikia.
Gyvenant drauge su sunkiu ligoniu, mokomasi darnos net ir esant dideliems sunkumams.
Gyvenant drauge su sunkiu ligoniu, mokomasi darnos net ir esant dideliems sunkumams.
mokomasi darnos yra tik žodžiai. Gražūs žodžiai, bet ne daugiau. Šiaip tai yra bandoma prisitaikyti prie sunkių sąlygų ir tiek, kasdien kintačių ir vis ne į gerą pusę. Tu gali atsakyt už save tik už save, už ligonį , tavo globojamą ligonį niekas pasakyt negali- jo tokia būklė, tokia liga, o už tuos artimuosius kurie gyvena su tavim tu atsakyt juo labiau negali. Ar jiems yra gerai, ar jie niekada niekada nelaukia kad visa tai greičiau pasibaigtų, galų gale ar jie jaučiasi saugūs šalia ligonio, komfortiškai, ar gerai ir komfortiškai jaučiasi jų aplinka- draugai, draugės. Ar gali jie jaustis patogiai. Visi draugai ir draugės yra labai labai svarbūs žmonės gyvenime, jų buvimas ar nebuvimas sudaro komfortą/nekomfortą gyvenime. Kaip su jais. Tai ką tu vadini savo pareiga , turėtum tu ją ir vydyti, bet taip neišeina , tai yra neįmanoma. Nežinau, ar tokie mokslai gali daugiau ko išmokyti nei užgniaužtos emocijos, begalinio egoizmo ir neapykantos. Siemense, aš labai dažnai susiduriu su tokiais ligoniais ir su jų artimaisias, ir iš savo darbo patirties galiu pasakyti, kad didžiai daliai to, taip vadinamojo antro rato ligonio aplinkai( vaikaičiams kaip taisyklė) tai yra visai kitaip. Taip ir jie kaip per išpažintį sako, mes kažkada mylėjom močiutę, mes nebežinom ar dar mylim savo mamą, nes ji su tuo savo ligoniu tiesiog mus kankina. Mes jos neturime ir nejaučiame kad turėjome, mes nežinome ar turime savo gyvenimą ir ar bent menkiausią teisę į jį. Ir pabaiga tokio pokalbio būna labai paprasta, bet nesakykit to mamai, nes mes bijom ji to nesupras, ir bus tik bereikaingi priekaištai.
QUOTE(alfija @ 2009 04 18, 17:19)
mokomasi darnos yra tik žodžiai.
Tai mano vakardiena, šiandiena ir... rytojus.
QUOTE(alfija @ 2009 04 18, 17:19)
mes nebežinom ar dar mylim savo mamą,
Tokie vaikai moka tik imti, o ne duoti, jei jau mylėt mamą trukdo ligonė močiutė.
Papildyta:
QUOTE(alfija @ 2009 04 18, 17:19)
aš labai dažnai susiduriu su tokiais ligoniais ir su jų artimaisias
Kiek atsimenu, kur tu susiduri su tokiais ligoniais, tai tau tenka matyt žmones ir jų artimuosius jų krizės metu. O krizės metu žmonės daug ko prisako, ką vėliau pamiršta ir net gailisi taip sakę.
