Sakote ne mirties nori? Musu ligonis po savo eilines operacijos paprase giminaicio isvezti ji namo, paduoti vaistus, palikti viena ir vaziuoti...kad jis galetu oriai is gyvenimo pasitraukti. Taip kad nespeliokite, ka tie ligoniai galvoja, o geriau ju paklauskite.
Visu antra slaugant, reikia ir patalpos. Musu atveju tai buvo du kambariukai, pereinamieji. Kadangi tik svetaineje tilpo ligonio lova, tai ten jis ir gulejo. Tevai su paaugle dukra gyveno kitam kambariuke. Laikui begant sutuoktinis pradejo priekaistauti, kad tai nebera gyvenimas. Apie kazkokius apsilankymus draugu ar sveciu negalejo buti kalbos, isvaziavima kur nors kartu, kad ir i soda taipogi, nes kazkas turejo pasilikti. Nieks niekada ligoniui blogo zodzio nepasake, nes visi supranta, kad nezinome, kas musu laukia, taciau jis kliedejo savo namais. Patikekite, kad tinkamai slaugytum ligoni, reikia 1. vietos jam (siek tiek privatumo, kad jaustusi komfortiskai, nes kaip pasakyti sedintiems svetaineje - atsiprasau, agletumete iseiti, man reikia atlikti gamtinius reikalus, manote tai lengva pasakyti?) 2. kad bent vienas zmogus visada liktu namuose priziureti 3. kaip jau teisingai sakete - pailsejusio zmogaus, kuris slaugytu...nes isvarges vis tiek nebendraus, tik paduos ka reikia, suniurzges ka nors beeidamas miegoti ir tuom viskas pasibaigia.
Suprantu zmones, kurie pasirenka slaugos namus, nes ne kiekvienas namuose turi salygu, galimybes ir ne kiekvienas yra toks fiziskai ir psichiskai stiprus, tiek slaugantysis, tiek jo sutuoktinis, tiek vaikai.
QUOTE(Shania @ 2009 04 19, 14:05)
ne kiekvienas yra toks (...) psichiskai stiprus
Bet stiprybės ir mokomasi būnant su ligoniu. To neišmoksi teoriškai, be pritaikymo praktiškai.
Kaupi žinias, stengiesi pažinti ligą, ir prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti. Išmoksti rasti daug džiugesio paprastoje kasdienybėje, buvime kartu, apsieiti be daugelio anksčiau taip ,,svarbių'' dalykų. Supranti, kas iš tiesų yra vertinga.
QUOTE(#Mia# @ 2009 04 19, 00:22)
o paprasciausiai pabuti su zmogum ir nespejom...
Kad žinokit, per kelis metus, nemačiau žmonių, kurie būtų spėję pabūti su jau mirusiu žmogum. Ir visai nesvarbu, ar tai senas, ilgai ant patalo gulėjęs, ar kokių 30 metų staiga miręs, ar avarijoj žuvęs, ar vaikas, ar žmogus, sirgęs, bet neišgijęs... Visada patiems artimiausiams, stovintiems prie karsto jo trūks, jie save grauš, kad per mažai bendravo, kad nespėjo kažko pasakyt, ar atsiprašyt. Nėra esmė, kiek su žmogum per dieną bendrauji, bet visada to bendravimo bus buvę per mažai.
QUOTE(-- Meeresfrau -- @ 2009 04 18, 21:22)
su bobikėm paplepėti galėčiau, su seniokais flirtuoti, šachmatais pažaisti, pageidavimų koncertą pažiūrėti ir jaunimo madas apipliotkinti 
, t.y. pilnavertį gyvenimą gyventi
, t.y. pilnavertį gyvenimą gyventiČia yra pilnavertis gyvenimas?
QUOTE(Shania @ 2009 04 19, 15:05)
Suprantu zmones, kurie pasirenka slaugos namus, nes ne kiekvienas namuose turi salygu, galimybes ir ne kiekvienas yra toks fiziskai ir psichiskai stiprus, tiek slaugantysis, tiek jo sutuoktinis, tiek vaikai.
Aš irgi suprantu, mano vieniša teta jau dešimt metų slaugos namuose ir aš neketinu jos iš ten pasiimti (beje, ji sutraukta į kamuoliuką, akla, beveik kurčia, bet nė kartą nesakė norinti mirti, kaip ir vis besikeičiančios jos "kambariokės"). Slaugos namai gerai, kai nėra kitos išeities. Buvau Vokietijoj milžiniškuose senelių namuose, kvapas specifinis, daugybė senukų zombių veidais, jiems rengiami koncertai, jie puošiasi, bet ta atmosfera nenatūrali (taip, kaip ir vaikų namuose).
QUOTE(Simense @ 2009 04 19, 17:58)
Jus absoliuciai jokiu atveju nepateisinate zmogaus gyvenimo slaugos namuose, o ne su seima?
QUOTE(Simense @ 2009 04 19, 15:16)
Bet stiprybės ir mokomasi būnant su ligoniu. To neišmoksi teoriškai, be pritaikymo praktiškai.
Kaupi žinias, stengiesi pažinti ligą, ir prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti. Išmoksti rasti daug džiugesio paprastoje kasdienybėje, buvime kartu, apsieiti be daugelio anksčiau taip ,,svarbių'' dalykų. Supranti, kas iš tiesų yra vertinga.
Kaupi žinias, stengiesi pažinti ligą, ir prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti. Išmoksti rasti daug džiugesio paprastoje kasdienybėje, buvime kartu, apsieiti be daugelio anksčiau taip ,,svarbių'' dalykų. Supranti, kas iš tiesų yra vertinga.
Jus i konkrecius postus atsakote nekonkreciai ir arba esate angelas, kokiu reta, arba auksines kantrybes zmogus. Man tai ka jus rasote svarbu, bet nera svarbiausia. Svarbu, kad ligonis jaustusi komfortiskai, kad paaugle turetu savo kampeli, kad galetu mokytis ne tik WC arba virtuveje, kad galetu atsivesti namo savo drauga. Svarbu, kad sutuoktiniai galetu pasimyleti, svarbu, kad kiekvienas galetu pailseti po darbu i po mokslu. Bet aisku...cia nesvarbus dalykai...nezinau, matyt tiesiog situacija skiraisi arba as nesu tokia gerasirde ir pasiaukojanti
Pritariu Simenses nuomonei siuo klausimu ir gal ne visai pilnai, bet suprantu ja ir kodel ji taip sako.
Nuovargis buna kai zmogus daro ne is meiles, o is kaltes ...pavargti galima net nieko nedarant
o ka darai is meiles, su meile - gali padaryti labai daug ir daryti taip ilgai, kiek reikia.
Simense ne tik duoda pati, ji ir gauna ir dar gaus nemazai...tai, kas neikainuojama.
Nuovargis buna kai zmogus daro ne is meiles, o is kaltes ...pavargti galima net nieko nedarant
o ka darai is meiles, su meile - gali padaryti labai daug ir daryti taip ilgai, kiek reikia. Simense ne tik duoda pati, ji ir gauna
ir dar gaus nemazai...tai, kas neikainuojama.
QUOTE(Shania @ 2009 04 19, 18:29)
Jus i konkrecius postus atsakote nekonkreciai ir arba esate angelas, kokiu reta, arba auksines kantrybes zmogus.
Galbūt tai, ko kitas klausia, jau apie tai esu kalbėjusi anksčiau. Todėl ir kartotis nebesinori.
O kantrybės išmokstama tada, kai žinai, kad nieko negali pakeisti. Tiktai prisitaikyti.
Teoriškai viską materialiai keisti galima: ir išvežti ,,jau atitarnavusį tau žmogų'' karšti pas svetimus, galima ir palikti šeimą, kad būtum laisvas ir gyventum ,,savo gyvenimą''... Bet ar visada tai teisinga?
Mums išbandymai duodami ne šiaip sau. Kiekvienam kitokie, bet jie duodami būtent mums. Ir džiaugies, kai išlaikai gyvenimo egzaminus. 
QUOTE(Simense @ 2009 04 19, 16:16)
Bet stiprybės ir mokomasi būnant su ligoniu. To neišmoksi teoriškai, be pritaikymo praktiškai.
Kaupi žinias, stengiesi pažinti ligą, ir prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti. Išmoksti rasti daug džiugesio paprastoje kasdienybėje, buvime kartu, apsieiti be daugelio anksčiau taip ,,svarbių'' dalykų. Supranti, kas iš tiesų yra vertinga.
Kaupi žinias, stengiesi pažinti ligą, ir prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti. Išmoksti rasti daug džiugesio paprastoje kasdienybėje, buvime kartu, apsieiti be daugelio anksčiau taip ,,svarbių'' dalykų. Supranti, kas iš tiesų yra vertinga.
Visiskai pritariu, viskas ateina su praktika. Gyvenimas privercia ismokti, suprasti ir dziaugtis, kad esi kazkam svarbus ir reikalingas.
QUOTE(Simense @ 2009 04 19, 18:58)
o pagal tave pilnavertis gyvenimas yra koks
Būti našta savo artimiesiems. Tu sau esi tokia teisi, kad negirdi nei kas tau yra sakoma, nei apieką. Už tatati ir sakau tau, jog tu esi tiesiog pervargus, tu bijai ikrypti iš tos vagos, pasaulio kokį tu pati susikūrei. Tau gerai, reiškai aplinkiniams privalo būti gerai? Nesąmonė. Ar tu bent žinai kiek karštančių pas savo vaikus tėvų, labai mylimų laibai gerbiamų- labai sunkiai jaučiasi, jiems blogai, dūsta jie nuo tos meilės ir rūpesčio. Jiems to nereikia- jie taip ir sako. Niekas jų nesiklauso, nes kiekvienas jaučia pareigą žinote, meilę ir dar bala žino ką.
QUOTE(alfija @ 2009 04 20, 11:26)
o pagal tave pilnavertis gyvenimas yra koks Būti našta savo artimiesiems. Tu sau esi tokia teisi, kad negirdi nei kas tau yra sakoma, nei apieką. Už tatati ir sakau tau, jog tu esi tiesiog pervargus, tu bijai ikrypti iš tos vagos, pasaulio kokį tu pati susikūrei. Tau gerai, reiškai aplinkiniams privalo būti gerai? Nesąmonė. Ar tu bent žinai kiek karštančių pas savo vaikus tėvų, labai mylimų laibai gerbiamų- labai sunkiai jaučiasi, jiems blogai, dūsta jie nuo tos meilės ir rūpesčio. Jiems to nereikia- jie taip ir sako. Niekas jų nesiklauso, nes kiekvienas jaučia pareigą žinote, meilę ir dar bala žino ką.
Būti našta savo artimiesiems. Tu sau esi tokia teisi, kad negirdi nei kas tau yra sakoma, nei apieką. Už tatati ir sakau tau, jog tu esi tiesiog pervargus, tu bijai ikrypti iš tos vagos, pasaulio kokį tu pati susikūrei. Tau gerai, reiškai aplinkiniams privalo būti gerai? Nesąmonė. Ar tu bent žinai kiek karštančių pas savo vaikus tėvų, labai mylimų laibai gerbiamų- labai sunkiai jaučiasi, jiems blogai, dūsta jie nuo tos meilės ir rūpesčio. Jiems to nereikia- jie taip ir sako. Niekas jų nesiklauso, nes kiekvienas jaučia pareigą žinote, meilę ir dar bala žino ką.Alfija, iš kur tu trauki tokias teorijas
?
