Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

aš už senelių namus, kur rūpinasi,prižiūri...tik už

vaikystėj prie manęs mirė abi močiutės, patikėkit ir dabar akyse stovi jų veidai, kraupu

As uz seneliu namus,jei ten jiems gali suteikti geras salygas gyventi ir kokybiska medicinine prieziura.

Sveikos, gal teko susidurti su slaugos ligoninėmis Vilniuje, prašau parašykite atsiliepimus. Žinau kad yra Vilkpėdės slaugos ligoninė, Santariškių klinikų Gerontologijos centras, yra dar Subačiaus gatvėje slauga, tikriausiai jų yra ir daugiau. Domina kokios ten sąlygos, kaip patekti, kas turi parašyti siuntimą ir t.t.

Mano močiutei 87 metai, pernai buvo insultas, liko nevaikštanti, nustatė I grupės invalidumą. Paėmėm pas save namo, pradžioje atrodė kad pasitaisys, bet nuo gulėjimo organizmas vis silpsta, išlenda senos ligos, stemplės opa, žarnyno nepraeinamumas. Dabar turim tokia situaciją kad vos ne kas 4 dienas tenka kviestis greitąją ir vežti į ligoninę, po stemplės užgydymo, gydė savaitę, išrašė namo, bet kitą dieną jai pakilo temperatūra, 2 dienas bandėm numušti ją, bet nesisekė. Vėl greitąją, vėl į ligoninę. Nustatė plaučių uždegimą. Po 10 dienų išrašė, namo. Po savaitės pilvo skausmai ir temperatūra, vėl greitąją, ligoninė savaitė gydymo terapijos skyriuje, bet taip ir išrašė su temperatūrą. Po 2 dienų vėl greitąją teko kviestis, šį kartą nustatė kad pilvo skausmai ir temperatūra nuo šlapimtakių infekcijos, padarė drenažą kad išsivalytų ir po 2 dienų planuoja išrašyti namo. Bijau kad už poros dienų nereiktų vėl kviestis greitosios. Kai kas skauda dejuoja visą naktį, mamai jau stogelis važiuoja. Per pastaruosius keletą mėnesių ligoninėse gulėjo 6 kartus. Tas tampymasis po ligonines, gulintį ligonį tampom iš 4 aukšto ir atgal, kančia ir jai ir mums. Kilo mintis bent porai savaičių atiduoti močiutę į slaugos ligoninę, kad visi pailsėtų. Domina priežiūra kad pampersus pakeistų, duotų tinkamų vaistų, kai reikia kad daktaras apžiūrėtų.

Atidavę į slaugos ligoninę pailsėsite ne daugiau, nei į kokią kitą. Jei kasdien nevažinėsite ir nesirūpinsite, kad būtų pavalgydinta, pakeisti pampersai ir t. t., bus blogai. Žinau tiek, kad sąlygos prasčiausios Tyzenhauzų g. Vilkpėdės ligoninėj gulėjo pažįstamos vyras, bet jis buvo užsienietis (o lietuvių požiūris į užsienietį - pagarbus), o žmona kasdien triskart važinėjo į ligoninę ir viską kontroliavo.

Neturiu nuomones...gal ir gerai, bet as savu atiduot negaleciau. Po mociutes mirties senelis visai blogas, geria, verkia, klykia, kai visai pavaziuoja stogas, ima skambineti visai giminei ir skustis nebutais dalykais. kai prasvieseja, susirupina sveikata, tampo mama po poliklinikas. gyvena vienas, pas tevus kategoriskai atsisake. Mamai jau irgi ragas po metu tokio gyvenimo, bet....
cia yra tevas

kadangi turiu tokios patirties sa savo mama, aš pati LABAI NENORĖČAU kad mano vaikas taip aukotųsi mane prižiūrėdamas...
Kai būsiu nebepajėgi savim pasirūpinti (ir jei dar protas leis) - PATI susirasiu senelių namus, į kuriuos kelsiuosi gyventi. Tą aš nusprendžiau jau seniai. Taip ie padarysiu.
...........................
Dar vaikystėje, bėgiojant tarp suaugusių, išgirdau pasakojimą ... nežinau, kokios jis filosofijos, bet tai nesvarbu:

Turėjo varna tris varniukus lizde, užėjo liūtys, nuplovė lizdą, reikia keltis į kitą upės pusę...
Neša varna vieną varniuką ir klausia: Kai aš pasensiu ar tu mane nešiosi?
Varniukas atsako: taip, nešiosiu, tu mano mama - tai mano pareiga...
Varna: kaaarrrr ir į,etė varniuką į upę...
Neša antrą varniuką - vėl klausia - ar nešiosi - taip, nešiosiu, atsako varniukas... Varna ir tą varniuką įmetė į upę...
Neša varną trčia varniuką: Ar nešiosi mane?
Varniukas sako: Ne, nenešiosiu, nes turėsiu savo vaikų, man reikės juos nešioti...
Varna šitą varniuką ir pernešė per upę... Kad gyvenimas tęstųsi...
...............................
Aš čia - netinku į jūsų temą...
Ne todėl, kad slaugau mamą su sunkia senatvine demensija, o todėl, kad mano noras kitas - aš esu nelaiminga - todėl noriu, kad mano vaikai būtų lamingi...

Kas dėl Tyzenhauzų g. tai tiesa, esu ten atlikusi praktiką Nors gerai rupinasi tais žmonėmis, kurie turi apsipirkę visko ko reikia (sauskelnių, žaizdų perišimui) retsikiais aplanko. Aišku pirmas įspūdis nekoks, bet kiek man teko apsilankyti ilgalaikio gydymo ligoninėse, vaizdas visur tas pats

Cia Jusu asmeninis apsisprendimas, ir gerbiu ji. Suprantu, ka turite galvoje. Bet man paciai - senatve yra baisu - tai ir baime neisvengiamos baigties, ir vienatve, ir liudesys, ir bejegiskumas, ir dar daug kas...Prisimenu savo mociutes akis - ji isejo staiga, savam prote ir iki paskutines dienos ant koju, bet jose atsispindejo tokia begale emociju ir toks begalinis noras gyventi ir buti kartu, kad siurpas eme. Ji sakydavo jei kas, tik nepalikite manes, as pasistengsiu jums netrukdyti. Neprireike...Man atrodo, kad as taip pat labiausiai bijociau likti viena.
O kalbant apie seneli, sis zmogus man padovanojo tiek siltu akimirku, prisiminimu, patirties ir meiles, kad negaliu net pagalvot, kad galima ji nurasyti. Nesikartosiu, ta pati jauciu tevams. Vis tik mes zmones, ne pauksciai.

Gal problema tame, kad aš DABAR jau esu vieniša... nors ir ne viena...
Tėtis mirė labai seniai, o mama ... na, ji niekada menęs nemylėjo... mylo du mano brolius... kurie yra dešimt metų už mane vyresni... Ji visada pabrėždavo, kad mane gimdė tam, kad ją vaikystėje prižiūrėčiau...
Taip, ją prižiūriu aš... ne svienas brolis - alkonholikas, kitas - gyvena kitame mieste, atvažiuoja pas maą "į svečius" kartą per du tris mėnesius...
O aš - jaučiuosi blogai...
Ir savo šeimoje jaučiuosi LABAI blogai....
Psichoterapijos metu paaiškėjo, kad mano šeimyninės problemos susiję būtent su mamos požiūriu į mane... Deja, ką nors pakeisti aš jau nebeturiu jėgų...
Einu kaip robotas...
Suprantu, kad nuo kūdikysrės įdiegtas "priklausymas" mamai žlugdi mane, kaip asmenybę, griauna mano šeimos santykius, aloju savo dukrytės emocinį stabilumą...
Deja, jau nieko nepakeisiu - kiek pajėgsiu, prižiūrėsiu mamą... Bet tą darau ne iš meilės, o iš pareigos...
O meilę - stengiuosi atiduoti savo mažylei... Kuo daugiau su ja būti (ko nedarė mano mana), kuo dažniau apkabinti (ko nedarė mano mama), kuo dažniau sakyti - kaip ją myliu (ko nedarė mano mama), ir niekada nesakyti, kad ji priklauso man ir privalo visada manimi rūpintis (ką darė mano mama)...
...............
Stiprybės jūms, mergaitės, mes visos gyvenime klystame dėl ko nors, bet labiausiai skaudu, kai suklystame diegdami moralines vertybes SAVO vaikams ...

Man tiesiog smalsu: ar visos tos, kurios smerkia slaugos namus, kada nors yra susidūrę su sunkiais ligoniais ir jų slauga namuose? Kai ligonis yra per sunkus, kad jį įkelti į vonią, o dušo tiesiog neturi, kai dviejų kambarių bute gyvena keturi suaugę žmonės ir sąlygų ilgam laikui priimti dar vieną - intensyvios slaugos reikalaujantį- tiesiog nėra? Kai nėra kam pasilikti su sergančiuoju dienos metu, nes visi dirbantys arba besimokantys ir nedarbingumo lapelių limitą bei atostogas jau išnaudoję? Sąrašas be galo.

Sutinku su kiekvienu žodžiu.
Aš jau dabar gana rimtai kalbu, kad jei nebus normaliu finansiskai ikandamu seneliu namu, senatvej noreciau isikurti kartu su keliom vienisom ar panasiai mastanciom moterim (tokie mini seneliu namai), kartu samdyti slauge, namu tvarkytoja. Kad vaikai, jei nores, galetu ateit su mama PABUT, o ne ATVARGT. Idomi zmoniu reakcija, kai isgrista - tai galvoja, kad keistai juokauju.

Suprantu ir nesmerskiu tu, kuriu seimose yra kitoks poziuris i tai. Nei geresnis, nei blogesnis - tiesiog kitoks. Nes as neisivaizduoju, kaip tureciau jaustis, matydama pervargusius savo vaikus, kurie is paskutiniuju manim rupinasi, kad tik "neatiduot". Manau, kad jausciaus taip, kaip ir jie .

As UZ seneliu slaugos namus, jei ten dirbtu profesionalus slaugytojai ir t.t o ne tai kai buna palikti vos ne likimo valiai, ir apsimeta kad priziuri, tik tada, kai atvaziuoja kas nors is giminaiciu.. mano mama 3metus dirbo slaugos namuose Uk, tai jei visos butu buve tokios kaip ji, tai seneliams ten tikrai daug geriau butu.. reikia but pasisventusiam tokiam darbui ir paciam turet gera sveikata, nes daug ir nervu ir jegu kainuoja neskaiciau sitos temos visos, bet kaip suprantu diskusija vyksta apie tai, kai tevus atiduoda, kai yra dar vaikai ir t.t As asmeniskai savo tevus noreciau pati priziuret, kiek tai tik bus imanoma, bet i seneliu namuose gyvena labai daug seneliu, kurie neturi jau vaikui.. nzn.. as labai noreciau, kad atsirastu tokie seneliu namai, kur kiekvienas turetu po slaugytoja, kuri jiem atstotu drauge, padejeja ir t.t kad aplinka butu jauki, ir jaustusi kuo geriau, valgytu kokybiska maista ir .tt nes uzsienyje visas sitas yra, isskyrus neturi kiekvienas po 1 slaugytoja bet visa kita lb super o kaip cia LT tai kazkodel nlb norisi man galvot net..