Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Pagaliau, merginos, temoje taika. ...kai kas nors iš ratų - ratams lengviau.

Tiesa pasakius is Simense kitokio atsakymo ir nesitikejau, kaip sakaknt elementarus atsakymai visada pries akis buvo. Jau is jos rasliavos matesi, kad apart mamos nera nieko slaugiusi, ir raso bile tik parasyti, pati suvokia, kad neteisingai parase del seneliu ir teveliu slaugos, o dabar nebera kaip issisukti

Vat ir man asmeniskai ir seneliai ir teveliai vienodai brangus.

Dabar galeiu ramiai sekti temuke, tikiuosi merginos vel gales graziai diskutuoti

as irgi uz..nes niekas nezino kaip pasisuks mano pacios gyvenimas,gal kitos iseities kaip palikti tevus seneliu namuose nebus..tecio mama rupinosi abu sunus.tik kiek as pamenu dazniau mociute buvo pas mus..tiek daug ji norejo mane ismokyt,bet...nespejo..mire kai man buvo gal 12.. mamos teveliu slaugyt nereikejo tiesiog liga abu pakankamai greit palauze ir abu mire apsupti savo vaiku..

Moterukai, as dabar su konkreciu klausimu. Gal kas zinot gerus slaugos namus Vilniuj, ar apylinkese? Kur galima butu laikinai (mazdaug 2 savaitem)patalpint beveik nevaikstanti zmogu. Kadangi as ne LT gyvenu, tai nieko nezinau. Dekoju is anksto uz informacija.

mano mamos mama man buvo VISKAS pasaulyje. neturiu zodziu apsakyti. tik man ji leisdavo ispauti plaukus, isvalyti protezus ir pan.dalykus. netgi jai numirus po sunkios ligos, as kelis kartus skambinau mamai, kad paklaustu babos savo nuomones apie atitinkamus dalykus. po jos mirties apsilankymai pas mano tevus suretejo...net nezinau kiek pocentu. vaziuodavau maziausiai kas antra savaitgali. dabar pora kartu i metus. man viskas primena baba. visas miestas, misi miskai. tai buvo ypatingas zmogus.
mano babai buvo ispjautas vienas inkstas, kitas visai be fukciju.
kiekviena diena tevai, kai ji nakvodavo pas juos, kviesdavo greitaja.
seneliu namai buvo issigelbejimas, nes jie buvo ligonines patalpose. isivaizduojat, kiek streso visiems kieviena vakara budavo kviesti greitaja? tevu sprendima as gerbiu, nors babutei gyventi ne namuose buvo labai sunku. mes tai kompensuodavome kasdieniniais lankymais ir savaitgaliniais pasiemimais namo.
reikia svarstyti situacija ir kalbeti su senoliu.
pvz mano dieduko niekada niekas nepaguldytu i seneliu namus, jis geriau pasirinktu menesi namie, nei 5 metus seneliu namuose.

As uz seneliu namus.manau pati senatvej noresiu y juos jai nesugebesiu pati savim pasrupint,kad vaikam ant sprando nebuciau

Labai gaila, kad nieks nepasidalina patirtimi, kurie patalpina savo artimuosius į slaugos namus. Galėtume aptarti kas ten jau tokio baisaus?
Juk ligonį vežam į ligoninę, vaiką vedam į vaikų darželį ir pan., o senatvė ne kas kita kaip daugybės ligų sąveika. Juk niekas neveža į pensionatus geros sveikatos senelių, kurie gali savimi pasirūpinti. Joks pensionatas ir nepriims, jei jie nesutinka.

Mano močiutė daugiau kaip pusė metų praleido slaugos namuose. Na, jos charakteris buvo labai sudėtingas-nors mano tėvai ir mes, anūkai, esame labai taikūs ir diplomatiški žmonės, bet su ja bendrauti buvo labai sudėtinga... Kol ji buvo sveika, o senelis gyvas, aplankydavom visokių švenčių proga. Vėliau, kai paprašydavo, padėdavom apsipirkti ir kt. buities reikaluose. Na, o po senelio mirties ja rūpinosi jos vienintelis sūnus-mano tėtis. Ji iš savo buto keltis niekur nenorėjo, todėl tėtis važinėdavo pas ją. Po kiek laiko prasidėjo skambinimai naktimis, kad jai būtinai reikia kokių vaistų ar pan. Ir dienomis skambinėdavo visiems, kieno nr. žinodavo. Per mėnesį sugebėdavo prakalbėti apie 200 Lt. Pensiją (ją atnešdavo į namus) nekeldama kojos iš namų sugebėdavo iššvaistyti per porą savaičių! Mokesčiams pinigų nelikdavo ir tėtis turėdavo mokėti iš savo pensijos. Tada tėtis prirėmė pasidaryti, kad jai pensija ateitų į banko kortelę. Sumokėdavo mokesčius, nupirkdavo vaistus, maisto, grąžą atiduodavo. Bet vis tiek, jai atrodė, kad jis vagia jos pensiją. Kad jis vaikšto "pas mergas" aukštu aukščiau (ir a.a. senelį tuo kaltino, net po jo mirties ji eidavo pas tas kaimynkas su reikalavimu gražinti senelį ir jo pensiją). Na, mes net nepagalvojome, kad tai liga, tiesiog manėme, kad tai jos sudėtingo būdo "paaštrėjimas" senatvėje. Mačiau, kad tėčiui jau "nervai nelaiko". Ėmiausi ir pati jam pagelbėti, nors pati buvau neseniai antrą vaikelį pagimdžius-mažiuką į auto lopšiuką įsimesdavau ir su šiltu maistu vos ne kas diena dardėdavau į kitą miesto galą... Deja, mano maisto beveik nepaliesdavo (mat gali būti, kad užnuodytas, o aš , iš visų anūkų buvau mažiausiai patikima ir šiaip, nelabai mylima). Valgydavo tik kelis maisto produktus -batonas, dešra, žali kiašiniai ir ledinukai. Į mėnesį kartą supuldavome visi anūkai generalinę tvarką daryti, nes namuose ji sugebėdavo tooookį šiukšlyną padaryti. . Ir viską susitempdavo į lovą, net unitazo šepetį.... Kas antrą svaitgalį su seserimis užsiimdavom jos maudymu ir t.t. Apie senelių namus negalėjo net kalbos būti-prasidėdavo isterijos...Būtume toliau taip gyvenę, jei ne skaudi diagnozė tėčiui-vėžys. Operacija, reabilitacija, chemoterapijos... O prie viso to dar mano mama,serganti Parkinsonu ir kuriai reikalingas žmogus 24 val. per parą. Taigi, reikėjo pagalvoti, kaip čia visais pasirūpinti... Paskambinau į socialinių paslaugų centrą Kaune, tikėdamasi, kad pasiūlys kokio soc.darbuotojo paslaugas mano 86 metų močiutei arba bent suteiks informaciją apie paslaugas (naivuolė ). Neprisistačiusi moteris iškoneveikė mane, kad nenoriu rūpintis savo artimaisiais, kad pagal civilinį kodeksą aš ir tėvas privalome tai daryti ir kad visi tik ir galvojame, kaip pasipinigauti... Bandžiau aiškinti, kokios problemos trukdo pilnavertiškai rūpintis sena močiute (tėvų ligos, du mažiukai vaikai namuose), tačiau vienintelis dalykas, ką ji galėjo mums pasiūlyti-tai kreiptis į šeimos gydytoją ir nutrenkė ragelį.... Atvykusi šeimos gydytoja pasiūlė 4 mėn. paguldyti močiutę į slaugos namus-tokiame amžiuje jai priklauso. Prieš tai-poliklinikoje pasidaryti visus reikiamus tyrimus. Išvilioti močiutę iš namų buvo sudėtinga, bet su brolio pagalba ir pasiskolintu iš mamos neįgaliojo vežimėliu per dieną atlikome visas reikalingas procedūras. Sakyčiau netgi buvo linksma-močiutė dainavo, deklamavo, daktarytėms rankas bučiavo, o visi tik aikčiojo "kokia gera močiutė" ir tyliai gailėjo, nes žinojo, dėl ko mes čia sveikatą tikriname. Kita dieną geroji močiutė visiems pasakojo, kaip mes ją poliklinikoje "kaip skudurą tąsėme"...
Parašiau labai ilgą įžangą dėl to, kad suvoktumėte, jog sprendimą patalpintį savo artimąjį į globos/slaugos namus žmonės priima ne per vieną dieną-tai visas kompleksas situacijų, aplinkybių ir t.t. Mielai būčiau pasiėmus močiutę pas save, jei ji būtų sveiko proto, jei ji negrūstų maisto mano kūdikiui į burną vien todėl, kad nori pasitikrinti, ar jis neužnuodytas ir t.t.
Aišku, į slaugos namus ją išvežti buvo sudėtinga, bet mes ją "pergudravome". Tą pačią dieną iš bendrojo skyriaus ją perkėlė į "demencinį" skyrių (ten durys be rankenų) su aiškia diagnoze-senatvinė demencija, Alzhaimeris. Adaptacija buvo labai sunki-ir lazda mušėsi, ir bado streikas buvo ir t.t.. Bet po poros savaičių pradėjo priprast. Paskui visai pamiršo apie savo butą-vis prašė, kad į gimtinę nuvežtume. Kadangi buvo pradėtas gydymas, dingo agresija, įtarumas sumažėjo, pasidarė ramesnė, susitikimai tapo kur kas džiaugsmingesni, galėdavau atsivežti ir savo vaikus. Aišku, mums sveikiems, ta slaugos ligoninė atrodo klaikai-skurdas, kvapai, baisūs ligoniai... Bet bet kokiu atveju tai geriau, nei uždaryti senatvine demencija sergantį žmogų apšnerkštame bute ir kartą per parą atvežti maisto ir pakalbinti...
Praėjus beveik keturiems mėn., tėčio sveikata, deja, tik pablogėjo. Ir nusprendėm močiutę perkelt į kokius senelių namus. Močiutė labai nenorėjo, nes slaugos namai jau buvo tapę jos namais. Deja, paaiškėjo du dalykai-pirma-kad močiutei nenustatyti spec.poreikiai (juos šeimos gyd. siūlė susitvarkyti, bet mes atsisakėm, mat dėl nedidelės pašalpos nesinorėjo iš naujo tąsyti močiutės po gydytojus, juolab, kad finansiškai gyvenom pakenčiamai), o be jų valdiška vieta senelių namuose nepriklauso, antra "normalūs" senelių namai su su tokia diagnoze senolių nepriima, mat jiems reikalinga ypatinga priežiūra, uždara teritorija... Taigi, pradėjom tvarkyti spec. poreikius ir tą laiką močiutė liko slaugos namuose. Už parą mokėdavome apie 80 Lt. Ligoninės gydytoja žadėjo viską sutvarkyti per porą savaičių, bet ji išėjo ir finale mokamoj vietoje išbuvom apie 1,5 mėn... Va čia pamoka visiems nenorintiems "pasipinigauti" būtinai senam žmogui "sutvarkykite" spec.poreikius! Ne tam, kad gautumėte pašalpą, o tam, kad gautumėte tam tikrą statusą, nes kitų atveju prarasite tūkstančius, taip kaip mes... Dabar apie "valdišką" vietą. Tai reiškia, kad senelių namai atskaitys 80% pensijos, paliks sąskaitoje 20% ir dar reiks primokėti 1% senolio turimos nekilnojamo turto vertės.Mūsų atveju tas procentas buvo beveik 600 Lt. Taip buvo įvertintas jos nušepęs butelis. Nereikia pamiršti, kad to buto be jos sutikimo parduoti ir skirti pinigus jos išlaikymui negalėjom, tad reikėjo ir butą išlaikyti. Išnuomoti irgi negalėjom, nes joks normalus žmogus ten negyventų. Į remontą investuoti irgi nesinorėjo, nes nebuvom tikri, ar tas butas kam nors testamentu neužrašytas (pvz. bažnyčiai, geradarei kaimynei ar pan.). Taigi išlaidos "valdiškoje" vietoje mums gavosi apie 1000 Lt... per mėnesį.
Radome specializuotus Alzhaimerio slaugos namus, perkėlėm ten močiutę. Ankštoki, bet švarūs, malonus personalas. Prieš pat Kūčias suorganizavo gražią bendruomenės ir artimųjų vakarą prie stalo. Vaikučiai su vadove giedojo giesmes, skambėjo gitara, kunigas surengė bendras pamaldas. Močiutė praraudojo visą vakarą, nes taip gražu, taip gera jai buvo...O svarbiausia-kunigėlis buvo, visas nuodėmes atleido, kiekvieną ligonį palaimino... Po poros savaičių močiutė iškeliavo Anapilin-tiesiog vieną dieną pradėjo prastai jaustis, vis silpnyn, gydytojai konstatavo širdies nepakankamumą, medikamentai nelabai padėjo. Personalas pranešė apie jos būklę, kai atvykau, praėjo gal kokios 15 min. ir ji, įsikibus į ranką lengvai iškeliavo...
Jeigu viską būtų galima pradėti iš pradžių, tai daryčiau beveik tą patį, tik kur kas pragmatiškiau-spec. poreikius sutvarkyčiau kur kas ankščiau ir į globos namus močiutę būčiau įtaisius iškart po senelio mirties. Taip, ji pyktų, ji iš pradžių būtų nelaiminga, mane pasmerktų kaip beširdę anūkę, bet tie kurie patys susidūrė su panašia situacija panašiose aplinkybėse, suvokia, kokia yra tokio ligonio priežiūros kaina-nuolatinė įtampa, stresas, fizinis nuovargis, laiko stoka, dėmesio stoka šeimai, finansinės problemos ir t.t.
P.S. Mirus močiutei, po 1,5 mėn. pas ją iškeliavo ir mano tėtis. Jau seniai žinoma, kad stresai tik paspartina vėžio vystymąsi. Dažnai pagalvoju, jei tėtį nuo rūpinimosi močiute būtume išvadavę žymiai ankščiau, gal jis dar būtų su mumis.

Bobuvasara, toks jausmas, kad apie mano močiutę parašėt Suprantu visą šią situaciją
Mano močiutė taip pat senelių namuose. Nes paprasčiausiai nėra kitų galimybių. Dėl jos polinkio prisigalvoti visko, eiti tikrinti nors nepaeina, jai reikalinga 24val priežiūra, kurią ten būdama ir gauna.
Ji turi tris vaikus. Nė vienas iš vaikų negyvena tam pačiam mieste, važinėti reikia nemažai. dviems iš jų ji nerūpi. Vienai pačiai su sveikata tokios bėdos, kad ir ją greit jau slaugyti reiks. Kita gyvena pas uošvius ir savų bėdų iki kaklo. Trečias vaikas išvykęs į užsienį. Dviems anūkams ji irgi nerūpi, vargu ar jie žino kur ji dabar yra.
Ja rūpinasi mano mama ir aš. Mama moka už jos išlaikymą, o pati gyvena užsienyje, o aš važinėju pas ją ir lankau. Sakysit kodėl nepasiimu jos pas save? Gyvenu su draugu, kuriuosi savo gyvenimą, tiek priežiūros kiek jai reikia negalėčiau skirti. Nepakelčiau tokio svorio niekaip jei ji nukristų sugalvojusi eiti. Ir žinant jos būdą, netekčiau nervų labai greitai.
O taip geriau visiems, ji apsiprato, mums ramu, kad ji prižiūrėta. Taip daug ramiau

na as labai kompetensijos dar daug neturiu sioje srityje, tiesiog sutapimas - dalyvavau dvieju senoliu laidotuvese, kurie pensionate prabuvo tik kelias savaites... beja vienam is ju (jo vaiku teigimu) buvo islupti auksiniai dantys (abu senukai sirgo altzhaimeriu..). as pati ne pries pensionatus, nespjaunu i vandeni, tiesiog siai dienai atrodo, kad savo artimo ten nevezciau...as geriau uz tai, kad tureti ateinancia slaugute jei tik leidzia galimybes... galbut kada pasieksime kitoki lygi visame kame, mano nuomone pasikeis...

O jei butu seneliu darzelis, ryte nuvezei vakare parvezei, kaip manote ar seneliai lankytu. Dirbu seneliu namuose, ir svartome apie tokia idėja.Prašau parasykite į AZ,ACIU VISOMS.

Manau tokių paslaugų poreikį turėtumėte aptarti su savivaldybės Socialinės paramos skyriumi. Ir vadintis ši paslauga turėtų ne senelių darželis, o dienos centras ar pan.