
Viešbučio vestibiuly esu sutinkama plojimais
Einam vakarieniauti. Paskutinį kartą visa šita grupė kartu.

Nespėju užsisakyt (kažkokią žuvį su makadamijos riešutais), kai ateina gidas su tekila. Už viršūnę

(prieš išgerdama išgaunu pažadą, kad jei ką, mane į viešbutį parneš

).
Restoranas nukabinėtas va tokiais balvonais

O čia buvo kažkas skanaus:

Po vakarienės keliaujam dar į barą. Atvažiuoja kelionių operatoriaus bendraturtis, tas, kuris vežė už mano kopimą užmokestį. Parūpo susipažint su ta kiaura lietuve

Mojito. Tekila. Ir vėl mojito. Ir tada vėl tekila. Dar kažkas, jau nebepamenu
Vakaras nusitęsia į naktį. Pamažu kompanija skirstosi. Kas pavargę, kam tuoj taksi į oro uostą atvažiuos. Liekam keturi ištvermingiausi - aš, mano kambariokė, gidas ir jo draugas. Į viešbutį grįžtam tik po baro uždarymo (kojos šiek tiek pinasi, ir viskas nerealiai juokinga atrodo), apie 2:30. O jei prisiminti, kad aš kėliausi prieš 23h, kopiau į ugnikalnį, o prieš tai miegojau vos 3 h, tai jaučiuosi labai ilgą ir sunkią dieną atlaikius.
Labanakt.
Zinot, man atrodo jei Tereza pagrobtu koks eskobaras ir paskambintu, jam butu nurodyta paciam gelbetis is situacijos.